Tūkstančius kalbančių galvų turi ir Lietuva – tiek televizoriuje, tiek interneto platybėse. Ir tos kalbančios galvos, kaip prie vėjo jėgainių prijungti barškučiai, mums kartoja vienus ir tuos pačius teiginius. Atsimenate 2022-uosius? Tada tūkstančiai kalbančių galvų mums kartojo: „Jei Ukraina nelaimės, tai rusai puls mus“. Ir žmonės patikėjo. Viena iš pirmųjų, patikėjusių, buvo ir mano kaimynė Zosė. Toji kaip mat paaukojo teisingam fondui metų metus kauptas santaupas, kurios buvo skirtos naujam šaldytuvui ir naujam televizoriui pirkti. Ir kam Zosei tas naujas šaldytuvas ar televizorius, jei ir iš senųjų tos pačios kalbančios galvos puikiai transliavo vienas ir tas pačias frazes: „aukokite, nes antraip mus puls“. Kalbančios galvos įtikino kaimynę Zosę ir tuo, kad reikia susikrauti ir pabėgimo kuprinę. Ir Zosė susikrovė. Kuprinėje buvo galima atrasti ir žibintuvėlį ir degtukus ir šiltesnius apatinius ir mylimo Zosės katino nuotrauką. Žodžiu kalbančios galvos prikalbėjo tiek, kad visas Zosės gyvenimas sutilpo vienoje kuprinėje...... Bet vis tik buvo žmonių, kurie tų kuprinių nesikrovė ir televizoriui skirtų santaupų neaukojo. Štai vieno iš jų mintys (pavardė redakcijai žinoma): „Karai niekada nesibaigs, nes be jų sistema negali sukurti jokios kitos realybės. Pažiūrėkite į pastaruosius 5000 metų ir ten nepamatysite ilgesnio periodo be konfliktų. Keičiasi vėliavos, lozungai, ideologijos, religijos, bet schema lieka ta pati. Juk konfliktas – tai sistemos, valdančios žmonių sąmonę, kuras. Mūsų realybė kol kas laikosi ant dualumo pamatų: šviesa - tamsa, gėris- blogis, kairieji -dešinieji, savi- svetimi. Kol yra skirstymas, tol yra įtampa, kuri kuria baimės emocijas ir griaunančią energiją. Sistema palaiko begalinį skaldymą – tiek žmogaus viduje, tiek išorėje. Ir pastebėkite: vos tik įtampa nukrenta, tuoj pat sukuriama nauja. Ekonominė krizė, pandemija, karas, ideologinė isterija. Netgi taikos metu žiniasklaida nuolatos palaiko mikrokonfliktus, tokius kaip genderiniai, rasiniai ginčai ar pan. Viskas yra skirta tam, kad nebūtų tylos. Mat tyloje žmogus pradeda jausti ir suprasti, kas vyksta – tada jis išeina iš valdymo režimo. Todėl dauguma žmonių privalo rinktis kurią nors vieną konflikto pusę – netgi tada, kai jie to nenori. Ir kol jie renkasi, tol žaidimas tęsiasi. Ir šios sistemos žaidime trūkis įvyks ne tada, kai laimės kuri nors teisinga pusė, o tada, kai žmonės nustos dalyvauti priešpriešos žaidimuose. Karai baigsis ne tada, kai bus pasirašyta taika, o tada, kai žmonės supras, kad jie tėra bet kokio konflikto konvertuojama valiuta. Todėl sistemai naudinga, jog žmonės tikėtų, kad jie palaiko karą dėl kažkokių tai aukštesnių idealų....“


Beje, šiandien pietums buvo pateikta nauja ir šviežiai kepta ideologinė isterija dėl Margaritos ir Povilo. Ar jau spėjote pasirinkti konflikto pusę? O gal jau ir kuprinę susikrovėte? Nes, nūūū, padorus ir pilietiškas žmogus ramiai gyventi negali...