Dažnai sakoma, kad spūstys yra natūrali augančio didmiesčio problema. Tačiau tai tik dalis tiesos. Spūstys dažniausiai yra ne miesto augimo, o netinkamo planavimo pasekmė.

Per pastaruosius metus Vilnius sparčiai plėtėsi – statomi nauji daugiabučiai, verslo centrai, plečiasi miesto ribos, didėja gyventojų skaičius. Tačiau ar tokiu pačiu tempu buvo tiesiamos gatvės? Ar buvo statomos mokyklos ir darželiai? Ar buvo plečiamas viešasis transportas? Ar infrastruktūra spėjo paskui miesto plėtrą?

Atsakymą, manau, kiekvienas vilnietis puikiai žino iš savo kasdienės kelionės į darbą.

Dar viena įdomi detalė – apie šią problemą daugiausia kalba nekilnojamojo turto rinkos ekspertai ir vystytojų atstovai. Natūralu, kad jie atkreipia dėmesį į prarandamą laiką, tačiau verta įvertinti ir jų perspektyvą.

Kai sprendimas pateikiamas labai paprastai – „rinkitės būstą arčiau darbo vietos arba miesto centro“ – kyla klausimas, ar taip netiesiogiai neskatinama paklausa brangesniuose projektuose. Juk dauguma šeimų gyvena ne ten, kur labiausiai norėtų, o ten, kur leidžia jų finansinės galimybės.

Todėl reikėtų kalbėti ne tik apie tai, kur žmonės turėtų pirkti būstą. Reikėtų kalbėti apie tai, kaip planuojamas pats miestas. Jei nauji kvartalai atsiranda greičiau nei gatvės, mokyklos, darželiai ir viešasis transportas, gyventojai neišvengiamai bus priversti kasdien važiuoti vis didesnius atstumus.

Šiandien žmonės gyvena viename rajone, dirba kitame, vaikus veža į trečią, o gydymo įstaigas ar valstybines institucijas pasiekia dar kitame miesto gale. Tai nėra gyventojų problema – tai miesto planavimo pasekmė.

Paradoksalu, tačiau kuo daugiau girdime apie „žaliąjį miestą“, „15 minučių miestą“ ir ambicingas vizijas, tuo daugiau laiko praleidžiame automobiliuose arba stovėdami viešojo transporto stotelėse.

Ir tai nėra pavienis atvejis.

Vos prieš kelias savaites Vilnius išgyveno atliekų krizę. Gyventojams buvo aiškinama, kad situacija valdoma, tačiau netrukus paaiškėjo naujos problemos – rūšiavimo pajėgumai, atliekų deginimo ribojimai, ieškoma skubių sprendimų.

Tuo pat metu viešojoje erdvėje pasigirdo perspėjimai apie galimą viešojo transporto krizę – vairuotojų trūkumą, galimus reisų mažinimus ir augančius sistemos iššūkius.

O dabar matome dar vieną problemą – kasdien prarandamą laiką spūstyse.

Atskirai kiekviena iš šių problemų gali atrodyti kaip nelaimingas sutapimas.

Tačiau sudėjus jas visas į vieną paveikslą matyti visai kas kita.

Atliekų krizė.

Viešojo transporto problemos.

Didėjančios spūstys.

Ilgėjančios kelionės.

Visa tai rodo ne atsitiktinumą, o sistemines miesto valdymo problemas.

Tuo metu miesto valdžia daugiau kalba apie reprezentacinius projektus, naujas vizualizacijas, kongresų centrus ir ambicingas ateities vizijas. Visa tai gali būti svarbu, tačiau vilniečiui daug svarbiau, ar jis vakare grįš namo valanda anksčiau, ar vis dar stovės kamštyje.

Straipsnyje minimas beveik prarastas mėnuo nėra tik statistika.

Tai dešimtys vakarų, praleistų automobilyje.

Tai mažiau laiko vaikams.

Mažiau laiko šeimai.

Mažiau poilsio.

Didesnis stresas.

Prastesnė gyvenimo kokybė.

Todėl transporto politika nėra vien eismo organizavimo klausimas. Ji tiesiogiai susijusi su žmonių gyvenimo kokybe.

Jeigu Vilnius siekia būti modernus Europos miestas, jo sėkmė neturėtų būti matuojama vien dangoraižių aukščiu, investicijų sumomis ar įspūdingomis vizualizacijomis. Ji turėtų būti matuojama tuo, kiek laiko miestas grąžina savo gyventojams.

Nes šiandien susidaro įspūdis, kad Vilnius iš žmonių kasdien atima brangiausią dalyką – jų laiką.

Ir tai jau ne statistikos, o miesto valdymo klausimas.