Šiandien matome kitą diskusiją – ar NATO gali būti naudojama aktyvesniems veiksmams. Tačiau faktai paprasti: nei viena NATO valstybė nėra užpulta, todėl kalbėti apie puolamąją funkciją tampa sudėtinga.

Net ir dabartiniuose konfliktuose matome ribas. Irano veiksmai neperžengia tiesioginio smūgio NATO teritorijoms. Tai rodo, kad net eskalacijoje išlaikomas tam tikras balansas.

Tuo pačiu akivaizdu, kad NATO be JAV būtų gerokai silpnesnė. Amerikos karinė galia išlieka pagrindinis aljanso ramstis. Be jos Europa šiandien sunkiai galėtų užtikrinti pilną saugumą.

Tačiau kyla platesnis, daug kam nepatogus klausimas – ar įmanomas modelis, kuriame didžiausi konfliktų šaltiniai būtų integruojami, o ne izoliuojami.

Istoriškai aljansai plėtėsi ir per integraciją mažino grėsmes. Pavyzdys – Turkija, kuri kadaise buvo laikoma sudėtingu ir rizikingu partneriu, tačiau politiniu sprendimu buvo įtraukta į NATO struktūrą.

Ši logika leidžia kelti teorinį klausimą: ar priešprieša visada mažina riziką, ar kartais ją didina? Ar ilgalaikėje perspektyvoje įtampos mažinimas per integraciją galėtų būti alternatyva nuolatiniam konfrontacijos modeliui?

Akivaizdu, kad šiandien toks scenarijus su Rusija nėra realus. Tačiau pati diskusija parodo esminę dilemą – ar saugumas kuriamas per atskyrimą, ar per sisteminį įtraukimą.

Tuo pačiu NATO išlieka priklausoma nuo politinės valios. Tai nėra automatinė sistema. Kiekviena valstybė turi savo interesus, todėl bendri sprendimai visada bus kompromiso rezultatas.

Šiandien konfliktai vyksta ne tik per karinę jėgą. Didelę įtaką daro ekonomika, technologijos, energetika. Tai keičia ir saugumo sampratą.

Karas jau daro tiesioginę įtaką rinkoms, investicijoms ir augimo prognozėms. Infliacija tampa neišvengiama pasekme.

Todėl klausimas apie NATO yra tik dalis platesnio vaizdo.

Svarbiausia – kaip valstybės prisitaiko prie naujos realybės ir kokį saugumo modelį jos pasirinks ateityje.