Jau daug metų sakau, kad politikams nederėtų dalyvauti metų sportininkų apdovanojimuose kaip pagrindiniams herojams. Tai sukuria iškreiptą vaizdą. Didelė dalis mūsų geriausių sportininkų net nesitreniruoja Lietuvoje. Jie priversti išvykti į užsienį, nes čia paprasčiausiai nėra sąlygų.

Ypač liūdna situacija su žiemos ir olimpiniu sportu. Sporto infrastruktūra Lietuvoje yra labai silpna. Mes turime pavienių iniciatyvų, bet neturime sisteminio požiūrio.

Puikus pavyzdys yra Druskininkai. Ričardas Malinauskas prieš daugelį metų išdrįso pastatyti sniego areną. Šiandien ten treniruojasi sportininkai iš įvairių šalių, o Lietuva turi bent vieną vietą, kur galima ruoštis žiemos sportui. Tai rodo, kad kai yra politinė valia, rezultatai atsiranda.

Tuo tarpu Vilniuje daugelį metų girdime pažadus apie stadionus, baseinus, sporto centrus. Projektai skelbiami, planai piešiami, bet realių rezultatų dažnai nematome. Miestas plečiasi, statomi nauji kvartalai, bet sporto infrastruktūra lieka paraštėse.

Dar viena klaida buvo sporto departamento panaikinimas ir jo prijungimas prie švietimo sistemos. Mano nuomone, sportas turėtų turėti atskirą stiprią instituciją prie Vyriausybės. Sportas yra valstybės prestižo, sveikatos ir jaunimo politikos dalis.

Lietuvos olimpinis komitetas taip pat turėtų daugiau dėmesio skirti ne administracijai, o sportininkų rengimui. Didžiausios investicijos turi būti nukreiptos į jaunimą – moksleivių ir studentų sportą.

Jeigu valstybė nori turėti olimpiečių, pirmiausia reikia turėti sportuojančią jaunąją kartą. Be stiprios sporto bazės ir nuoseklios sistemos jokių olimpinių rezultatų tikėtis tiesiog neįmanoma.