Keičiantis koalicijos sudėčiai pamatėme vieną dalyką: „Nemuno aušra“ buvo ir yra stiprus koalicijos partneris, o socialdemokratai tapo lėta ir gremėzdiška politine mašina. Kad priimtų sprendimą, jiems reikia daugybės tarybų, valdybų, pasitarimų ir vidinių derinimų. O jeigu dar atsiranda interesų grupės ar išoriniai spaudimai, sprendimų priėmimas tampa dar sudėtingesnis.
„Nemuno aušra“ visą laiką buvo tas lokomotyvas ir ledlaužis, kuris stūmė procesus į priekį. Mes sakėme: atlikime auditą, įvertinkime klaidas, ištaisykime jas ir judėkime pirmyn. Jeigu mūsų tikslas yra geresni santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, turime patys žengti pirmuosius žingsnius.
Deja, ir vėl likome už borto. Lenkija juda pirmyn, Latvija juda pirmyn, jų prekyba vyksta, jų ekonominiai interesai ginami. Tuo tarpu Lietuva ir toliau blaškosi.
Mūsų vertinimu, užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio vykdoma politika tapo viena pagrindinių kliūčių Lietuvos ekonominiams interesams. Daugelis šiandien bando viską suversti prezidentui Gitanui Nausėdai, tačiau prezidentas nėra tas žmogus, kuris formuoja kasdienę vykdomosios valdžios politiką. Jis gali perspėti, paraginti ar kritikuoti, tačiau praktinius sprendimus priima Vyriausybė.
Būtent dėl tęsiamos Gabrieliaus Landsbergio užsienio politikos krypties Lietuva tarptautinėje verslo ir ekonomikos erdvėje tapo dar labiau izoliuota. Todėl „Nemuno aušros“ tikslas yra palaikyti tuos naujosios valdančiosios koalicijos sprendimus, kurie naudingi valstybei ir jos ekonomikai.
Tačiau čia atsiranda paradoksas.
Rengiant naująją Vyriausybės programą paaiškėjo, kad apie 70 procentų programinių nuostatų lieka tos pačios, kurias siūlė „Nemuno aušra“. Tuomet natūraliai kyla klausimas: kam reikėjo keisti koaliciją, jeigu didžioji dalis darbų ir toliau bus vykdoma pagal tas pačias kryptis?
Dar įdomiau atrodo socialinės politikos sritis. Nauji partneriai praktiškai sudaužo ankstesnę socialdemokratų socialinę politiką ir aiškina, kad iki šiol buvo daroma neteisingai. Kitaip tariant, būsimi koalicijos partneriai patys viešai kritikuoja socialdemokratus už jų vykdytą politiką.
Todėl susidaro paradoksali situacija. Vieni aiškino, kad su Inga Ruginiene dirbti negalima, nes ji netinkama premjerė. Tačiau dabar ta pati Inga Ruginienė tampa socialinės apsaugos ir darbo ministre.
Tuomet kyla klausimas: jeigu žmogus buvo netinkamas vadovauti Vyriausybei, kaip jis staiga tampa tinkamas vadovauti vienai svarbiausių ministerijų?
Prisiminkime ir prezidentūroje vykusį susitikimą prieš formuojant Vyriausybę. Tame susitikime dalyvavo prezidentas Gitanas Nausėda, tuometinė būsimoji premjerė Inga Ruginienė, Mindaugas Sinkevičius, Aurelijus Veryga ir aš. Tuomet buvo diskutuojama apie galimus kandidatus į ministrus ir energetikos sritį.
Šiandien matome, kad energetikos ministro pareigas eina Lukas Savickas. Tačiau ir čia netrūksta klausimų dėl anksčiau vykdytų sprendimų bei jų pasekmių.
Todėl mano vertinimu, „Nemuno aušra“ ir toliau išliks tuo ledlaužiu Lietuvos politikoje. Sulauksime puolimų, kritikos, bandymų juodinti partiją, jos narius ir frakciją. Bus naudojami politiniai, informaciniai ir kiti instrumentai.
Tačiau tai nestebina.
Nes tie, kurie mato, kad „Nemuno aušra“ išlieka reikšminga politine jėga, supranta ir tai, kad ji turi visuomenės palaikymą. Per visus šiuos metus ir mėnesius laikėmės nuoseklios pozicijos ir dirbome pagal tuos principus, kuriuos deklaravome rinkėjams.
Jeigu pažiūrėtume į svarbiausius balsavimus Seime, susijusius su valstybės funkcionavimu ir strateginiais sprendimais, pamatytume, kad „Nemuno aušra“ nuosekliai rėmė tuos projektus, kurie buvo naudingi valstybei.
Todėl ir ateityje išliksime konstruktyvi politinė jėga. Sprendimus, kurie naudingi Lietuvai, palaikysime. Tačiau sprendimų, kurie mūsų vertinimu yra klaidingi ar žalingi, nepalaikysime, nesvarbu, kas juos siūlytų.
Skaityti komentarus