Klausantis kalbos susidarė įspūdis, kad prezidentas vis dar kalba apie problemas, kurias reikėtų spręsti, o ne apie rezultatus, kurie jau pasiekti. Po septynerių metų kadencijos visuomenė turi teisę tikėtis ne tik perspėjimų apie grėsmes ar bendrų pastebėjimų apie valstybės būklę, bet ir konkretaus atsakymo – kas per šiuos metus iš esmės pasikeitė prezidento dėka?

Kalboje netrūko minčių apie saugumą, geopolitiką ir karą Ukrainoje, tačiau tai temos, kurias diktuoja pati tarptautinė situacija. Kur kas sunkiau įvardyti prezidento inicijuotas reformas ar ilgalaikius pokyčius švietimo, sveikatos apsaugos, demografijos ar regioninės politikos srityse. Būtent čia ir kyla klausimas, ar nebuvo prarasta svarbių galimybių stiprinti valstybę taikos metu.

Po septynerių metų prezidentavimo norėtųsi girdėti ne tai, kodėl kažko nepavyko padaryti, o tai, kas buvo padaryta. Tačiau didelė dalis pranešimo skambėjo kaip paaiškinimas, kodėl vieni ar kiti sprendimai nebuvo įgyvendinti. Toks tonas neišvengiamai kelia asociacijas su praleistomis progomis ir neišnaudotu politiniu kapitalu.

Prezidento institucija Lietuvoje nėra vien simbolinė. Ji suteikia reikšmingą moralinį autoritetą, galimybę formuoti darbotvarkę, telkti visuomenę ir daryti įtaką svarbiausiems valstybės sprendimams. Todėl po septynių metų sunku išvengti klausimo – ar šis laikotarpis buvo išnaudotas maksimaliai? Vertinant ne kalbų kiekį, o matomus rezultatus, atsakymas daugeliui gali pasirodyti neigiamas.

P.S. Šis metinis pranešimas ne tiek įtikino dėl ateities planų, kiek priminė, kad jau praėjo septyneri metai. Ir būtent šis faktas tapo ryškiausia visos kalbos žinute.