Ne ta, kuri laukia pagyrų iš Briuselio ar Vašingtono. O ta, kuri pati sprendžia, kas jai naudinga.
Mes nesame nei kieno projektas. Nei JAV, nei ES. Abi pusės turi savo interesus. Klausimas paprastas: ar turime savus?
Šiandien mums bandoma įteigti, kad karo nuotaika yra norma. Kad kuo daugiau baimės – tuo daugiau saugumo.
Realybė kitokia.
Ateities karas nevyksta tankais. Jis vyksta dronais. Technologijomis. Greičiu.
Bet vietoje to mes diskutuojame apie bunkerius ir „drakono dantis“.
Gal laikas grįžti į realybę?
Lygiai taip pat ir politikoje.
Kai tik keli nepatogius klausimus – apie KGB sąrašus, apie viešus pinigus, apie LRT – iš karto tampi problema.
Ne todėl, kad klysti.
Todėl, kad kertasi interesai.
Ir tada prasideda spaudimas, etiketės, bandymai išstumti.
Bet kuo didesnis spaudimas – tuo aiškiau, kad eini ten, kur skauda.
Užsienio politikoje situacija dar paprastesnė.
Kalbėti yra geriau nei nekalbėti.
Net jei tai nepatinka tiems, kurie gyvena iš konflikto.
Mes turime 700 kilometrų sieną su Baltarusija. Galime apsimesti, kad jos nėra. Bet tai ne politika. Tai vaikiškas užsispyrimas.
Tuo metu Europa kalba apie vertybes, bet tyliai prekiauja su tais pačiais, kuriuos viešai kritikuoja.
Tai ne vienybė. Tai dvigubi standartai.
Ir dar viena tema, kurios visi vengia.
Vertybės.
Be jų valstybė ilgai neišsilaiko. Kultūra keičiasi. Tapatybė silpsta. Sprendimai tampa trumpalaikiai.
Tai nėra neapykanta.
Tai yra realybės pripažinimas.
Todėl mūsų kelias paprastas.
Mažiau iliuzijų. Daugiau sveiko proto.
Lietuva neturi būti princesė, kuri tikisi ypatingo elgesio.
Ji turi būti gudri pelė.
Tokia, kuri tyliai daro savo darbą.
Ir pasiima tai, kas jai priklauso.
Valstybės pareigūnai turi perlipti savo ambicijas ir daugiau galvoti apie valstybingumą. Tai kas vyksta dabar, labiau primena batuotą katiną su degančiais katės namais, nei išmintingąjį Balū.
Skaityti komentarus