Ispanijoje gyvenantis Dainius Gulbinas pusę metų nemokamai naršė Registrų centro duomenų bazėje, rinko informaciją apie žmones ir įmones, o sistema jam tai leido, nes formaliai buvo nurodyta, kad jo įstaiga leidžia knygas. Tarp jo taikinių atsidūrė 15min vadovas ir akcininkas Tomas Balžekas, jo sutuoktinė, vyriausiasis redaktorius ir keli redakcijos žurnalistai. Po to, kai 15min pradėjo atsakomąją akciją, teisėsauga balandžio viduryje pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo. Tyrimas pradėtas. Tačiau verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas vyksta dabar, bet ir į tai, kas vyko visai neseniai.


Karolis Žukauskas prisistato komunikacijos ekspertu, rašo prielaidomis grįstus tekstukus ir veikia pilkojoje zonoje tarp žurnalistikos ir politinės provokacijos. Apsimetęs kitu asmeniu, jis bandė išprovokuoti privačius asmenis ir rinko jų informaciją. Prokuratūra atsisakė pradėti tyrimą, konstatuodama, kad pokalbyje nėra veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Abu apsimetė kitais asmenimis. Abu apgaule rinko arba bandė rinkti informaciją. Tačiau rezultatai skirtingi.


Skirtumas vienas: Dainiaus Gulbino taikinių sąraše atsidūrė žiniasklaidos savininko aplinka. Karolio Žukausko taikinyje buvo politikai ir verslas. Pirmuoju atveju sistema sureagavo greitai. Antruoju atveju reagavimo beveik nebuvo. Šie du faktai, sudėti greta, kelia klausimų patys savaime.


Ir čia atsiranda esminė tema. Ne apie vieną ar kitą smulkų sukčių, o apie tai, kaip skirtingai reaguojama priklausomai nuo to, kieno interesai paliečiami. Žurnalistikos gynimas yra teisėtas. Tyrimas dėl neteisėto duomenų rinkimo taip pat yra teisėtas. Tačiau teisiniai standartai negali būti taikomi selektyviai.
Kai teisingumo matas pradeda priklausyti nuo pavardžių ar įtakos zonų, tai jau nebe vienodas teisingumas. Tai selektyvus teisėtumas.
Todėl gegužės septintąją verta atvirai paklausti: ar Lietuvoje galioja vienas teisinis standartas visiems? Ar skirtingi standartai priklausomai nuo to, kieno interesai paliečiami?