Ką apie mūsų šiandieną ir baimes jie pasakytų? O jei galėtume – apie ką jiems kalbėtume? Apie garbę ir negarbingumą.

Jie galėjo pasilikti virtuvėse, neišeiti, atsakinėti vaikučiams į “tėti, kodėl šiandien tiek daug lėktuvų skraido?“. Ir laukti, kol viskas praūš. Gal net švęsti Jonines.

Bet jie išėjo ir daugelis negrįžo. Buvo tokie kaip mes, norėjo būti mylimi ir atrodė, kad viskas amžina.
Paprasti žmonės – ūkininkai, studentai ir moksleiviai, kareiviai, išlaužę ginklines, darbininkai – dabartinė ponauja pasakytų: runkeliai.

Kaip visada – didikai išsilakstė, paprasti žmonės žuvo ir buvo už tai apkaltinti ir niekinami.
Bet valdžios ponų išduotos Tautos pažeminimas ir be šūvio svetimiesiems atiduotos valstybės negarbė buvo nuplauti jų auka.

Kai išeinam, lieka vaikai, darbai, atmintis. Bet vaikai irgi išeina, darbai pasimiršta, atmintis išblėsta ir istorijas rašo tie, kurie tada nugalėjo.
Lieka tik garbė arba negarbingumas.