Yra momentas, kai tolerancija tampa bendrininkavimo forma. Kai visuomenė nusprendžia, kad tam tikri poelgiai yra priimtini, jei juos daro „teisingi“ žmonės, ji nebesaugo vertybių. Ji saugo savo gaujos interesus.
Panašu, kad Lietuva prie tokios ribos atėjo.
Benas Lastauskas nėra atsitiktinis interneto personažas. Tai žmogus, kurį Laisvės televizija pristatė kaip rašytoją ir kultūros balsą, kurio knygą išleido „Laisvės Media Group“, kurį LRT kalbino kaip įdomų viešą asmenį. Tuo pat metu jo viešame „Facebook“ profilyje buvo publikuojami įrašai, kuriuose ukrainietė moteris aprašoma kaip sekso paslaugų teikėja su kainomis ir detalėmis, siūloma ieškoti moters, kuri sutiktų jį apkaltinti smurtu, o seksualinis aktas pateikiamas kaip pokštas su nuorodomis į Epšteino bylas.
Lastausko kanale be jokių įspėjimų buvo transliuotas pornografinis turinys. Lietuvos radijo ir televizijos komisija tai oficialiai konstatavo ir pripažino pažeidimu.
Įdomiausia tai, kad nė viena iš platformų, kurios šį žmogų pristatinėjo visuomenei kaip kultūros atstovą, viešai nuo to neatsiribojo.
Tai kultūrinis signalas. Kai žmogus, viešai žeminantis moteris ir platinantis pornografinį turinį, tuo pačiu metu pristatomas kaip kultūros balsas, o jį viešinanti platforma save vadina vertybine, kyla labai paprastas klausimas: apie kokias vertybes kalbama?
Andrius Tapinas daugelį metų kūrė pilietiškos žiniasklaidos įvaizdį. Ukrainos rėmimas, demokratija, laisvė, vakarietiška laikysena tapo šio prekės ženklo dalimi. Žmonės tuo tikėjo, rėmė finansiškai ir laikė alternatyva tradicinei žiniasklaidai. Ir į ką tai pavirto?
Kūrybos argumentas čia neveikia. Ne todėl, kad humoras ar provokacija būtų draudžiami. Problema kita: tas pats argumentas niekada netaikomas visiems vienodai. Kai „savas“ vulgarumą slepia po kūrybos ar ironijos etikete, tai vadinama literatūra arba satyra. Kai kažką panašaus pasako žmogus iš kitos stovyklos, tai jau įvardijama kaip neapykantos kalba ar moralinis nuopuolis. Tai nėra vertybinė laikysena. Tai privilegija savo gaujai.
Problema neapsiriboja vienu žmogumi. Toje pačioje viešojoje aplinkoje, kurią formuoja Laisvės TV ir jai artimi veikėjai, atsidūrė ir Olegas Šurajevas. Viešai skelbta apie jo sulaikymą Vilniaus komedijos klube dėl galimai rastų narkotinių medžiagų. Nuosprendžio šiuo metu nėra, todėl galutinius vertinimus pateiks teismas. Tačiau visuomenei matomas kontekstas išlieka: žmonės, kurie ilgą laiką buvo pristatomi kaip progresyvumo ir moralinio autoriteto simboliai, vienas po kito atsiduria rezonansinių istorijų centre.
Didžiausia problema yra atmosfera, kurioje vulgarumas, patyčios ir žmonių žeminimas tampa toleruotini, jei tai daro „teisingos“ stovyklos atstovai. Kai tokie žmonės kviečiami į eterį, pristatomi kaip kultūros balsai ir gauna institucinių platformų palaikymą, visuomenei siunčiamas signalas, kad tai yra priimtina norma.
Vertybės, kurios galioja tik saviems, nėra vertybės. Tai grupiniai interesai, apsirengę moralės drabužiais.
Todėl šiandien lieka vienas klausimas: ar Laisvės TV ir LRT po visų šių viešų istorijų, oficialių institucijų sprendimų ir rezonansinių situacijų ras drąsos aiškiai atsiriboti nuo šių asmenų? Ar ir toliau bus tylima?
Nes jeigu tyla tampa nuolatine reakcija, klausimas jau nebe apie žiniasklaidos etiką.
Klausimas kiek dar tokių bartoševičių mums padovanos teisingos partijos ir teisingos žiniasklaidos koalicija?
Skaityti komentarus