Per jį juda nafta, dujos, žaliavos, metalai. Tai reiškia viena. Bet koks sutrikimas čia automatiškai tampa pasauline problema.

Todėl kalbos apie galimą sąsiaurio užminavimą nėra tik retorika. Tai scenarijus, kuris turėtų milžinišką kainą visam pasauliui.

Užminuoti galima greitai.
Išminuoti gali kainuoti metų metus.

Ir tai ne teorija. Istorija rodo, kad jūrinių kelių saugumas yra vienas sudėtingiausių dalykų. Skirtingai nei sausumoje, čia klaidos kainuoja daug daugiau.

Todėl tokia situacija kelia esminį klausimą. Ar pasaulis suvokia, kokio masto rizika čia kuriama?

Kitas svarbus momentas. Iranas šiame konflikte demonstruoja ne tik karinį atsaką, bet ir strateginę laikyseną. Išorėje matomas ramybės, kontrolės ir apskaičiuoto veikimo derinys.

Tai nėra chaotiškas elgesys.

Tuo pačiu metu matome ir kitą pusę. Nuolatiniai pareiškimai, skuboti vertinimai, viešas spaudimas. Tokia komunikacija ne stiprina poziciją, o kuria įspūdį, kad trūksta kontrolės.

Ir tai mato ne tik visuomenė. Tai mato ir valstybės.

Dar vienas svarbus aspektas. Šis konfliktas nėra NATO konfliktas. Nei viena NATO valstybė nebuvo tiesiogiai užpulta. Tai keičia visą reakcijos logiką.

Tačiau yra pilkųjų zonų. Pavyzdžiui, karinės bazės kitų šalių teritorijose. Tokiais atvejais atsiranda sudėtingi teisiniai ir geopolitiniai klausimai, kurie gali greitai eskaluotis.

Ir vis dėlto pagrindinė taisyklė išlieka.

Jeigu valstybė yra puolama, ji turi teisę gintis.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra tik karinis. Jis politinis.

Kiek ilgai pasaulis leis šiai įtampai augti?

Nes kuo ilgiau konfliktas tęsiasi, tuo labiau jis tampa ne regioniniu, o globaliu ekonominiu ir politiniu lūžio tašku.

Ir tada pasekmės pasiekia visus. Net tuos, kurie mano, kad tai vyksta kažkur toli.