Viešojoje erdvėje gerai žinomi nuomonės formuotojai – Beata, Tapinas, E. Jakilaitis, M. Garbačiauskaitė-Budrienė, P. Gritėnas ir kiti – nuosekliai teigė, kad kritika LRT reiškia grėsmę laisvam žodžiui, kad esą artėja „tamsūs laikai“, o nacionalinį transliuotoją nori perimti autoritarinių pažiūrų veikėjai. Tačiau tokie teiginiai ignoruoja faktus, pateiktus Valstybės kontrolės ir STT dokumentuose.

Tuo metu Vokietijoje įvyko tai, ką galima pavadinti brandžios demokratijos pavyzdžiu. Po ilgalaikio tyrimo Berlyno generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus buvusiai „Rundfunk Berlin-Brandenburg“ (RBB) direktorei Patriciai Schlesinger ir dar trims buvusiems aukšto rango darbuotojams.

Buvusi Vokietijos visuomeninio transliuotojo vadovė kaltinama nepotizmu ir galimai neskaidriu lėšų panaudojimu.

Šis atvejis neišprovokavo masinių protestų, nebuvo kalbama apie puolamą laisvą žodį ar politinį susidorojimą su žiniasklaida. Institucijos atliko savo darbą, o visuomenė tai priėmė kaip normalų teisinės valstybės procesą.

Lietuvoje situacija kelia kitokius klausimus. Valstybės kontrolė, o vėliau ir STT, konstatavo, kad apie 38 procentai LRT darbuotojų buvo priimti nesilaikant teisės aktų, kas savo esme yra labai artima nepotizmo požymiams. Taip pat nustatyta, jog viešieji pirkimai LRT buvo vykdomi sistemingai pažeidžiant teisės aktus – visuose tikrintuose pirkimuose fiksuoti pažeidimai.

Tokie pažeidimai galėjo lemti finansinius nuostolius LRT, o kartu – ir neskaidrų valstybės lėšų panaudojimą. Tai nėra ideologinis ar politinis ginčas – tai klausimas apie atsakomybę ir skaidrumą.

Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar šiandien Lietuvoje tikrai ginamas laisvas žodis, ar vis dėlto ginami konkrečių grupių interesai, prisidengiant demokratijos ir žiniasklaidos nepriklausomumo lozungais?

Atsakymus kiekvienas gali susidaryti pats, lygindamas, kaip į panašias situacijas reaguoja brandžios Vakarų demokratijos ir kaip – mes patys.

Kas gina laisvą žodį, o kas laisvo žodžio pagalba lobti toliau nori!