1. Jei viskas per daug paprasta – tai signalas

Propagandoje sudėtingi politiniai, ekonominiai ar socialiniai procesai pateikiami kaip turintys vieną priežastį ir vieną kaltininką. Dingsta niuansai, dingsta alternatyvos, dingsta nepatogūs faktai.

Dėl visko buvo kalti Vakarai, JAV ir "kapitalistinės atgyvenos", dabar - Rytai, Rusija ir "komunistinės atgyvenos". Kompleksinė visuomenės ir valstybės valdžios krizė paverčiama moraline pasaka.

Suveikia per psichologiją. Smegenys nemėgsta neapibrėžtumo. Paprastas paaiškinimas sumažina nerimą, net jei jis neteisingas, primityvus ir kvailas. Propaganda pasiūlo ne tiesą, o emocinio komforto iliuziją, kuri nekritiškam protui patogi.

2. Jei tas pats kartojama nuolat – tai ne atsitiktinumas

Propaganda tą patį teiginį kartoja visais įmanomais kanalais: TV ir radijo naujienose, plakatuose, socialiniuose tinkluose, politikų ir įtakotukų kalbose, analitiniuose straipsniuose. Net vienpusiškas ir kvailas, neįtikinamas teiginys tampa visuotiniu "fonu“.

Propagandinės žinutės kartojimas svarbesnis už realybę. Naratyvas "balionų hibridinė ataka" kartojamas per visur, nors balionai skrido dvejus metus ir "hibridinės atakos" nebuvo.
Psichologiškai suveikia „tiesos iliuzijos efektas“: ką girdime dažnai, pradeda atrodyti pažįstama, o pažįstama – patikima. Ir net skepticizmas laikui bėgant nusilpsta.

3. Jei apeliuojama į emociją, o ne faktus – stabtelėk

Propaganda beveik nepateikia konkrečių skaičių, šaltinių ir įvairių požiūrių argumentuotų palyginimų. Primygtinai, masiškai transliuoja baimę, pasididžiavimą, nuoskaudą, pažeminimą, vulgarų patriotizmą ar „istorinę misiją“ bei "atsakomybę".

Kalbant apie "hibridinį karą su Lukašenka", karą Ukrainoje, geopolitiką, JAV, ES veiksmus beveik nekalbama apie Lietuvos realius verslo ir visuomenės, politinius interesus, sprendimų kaštus ir naudą. Vien „šventoji pareiga“, neįgyvendinamos, tuščios iliuzijos ir „nuodėmių atleidimas“.
Psichologiškai tai panašų į pamaldas Bažnyčioje. Stiprios emocijos užblokuoja kritinį mąstymą. Išsigandęs ar įsiutęs žmogus vis rečiau klausia „ar tai tiesa?“ ir dažniau klausia „kas kaltas?" ir "ką man daryti?“. Į tuos klausimus propaganda 2-3 sakiniais primityviai, maloniai atsako.

4. Jei nuolat ieškomas priešas – paklausk, kam tai naudinga

Propagandoje visada yra „jie“ – miglota, nuolat kintanti konkrečiais kaltininkais, bet visada ta pati grėsmė. Priešas gali būti išorinis ar vidinis, bet jis visada būtinas.

Lietuvoje „liaudies priešai“ nuolat keitėsi: užvakar buvo paksistai ir patvoriniai, vakar maršistai ir antivakseriai, šiandien vatnikai, homofobai, gražulininkai ar aušriečiai. Priešo turinys kito, pats mechanizmas – ne. Valdančios, išsigimusios politinės klasės kritikai - visada valstybės priešai. 

Psichologiškai priešo įvaizdis sukuria vienybės iliuziją ir pateisina valdžios klaidas, nes visi sunkumai - priešų veiklos rezultatas. Jei yra priešas, nebereikia aiškintis, kodėl kažkas neveikia.

5. Jei kalba tampa miglota ar biurokratinė – klausykis atidžiau

Propagandoje psichologinis smurtas, policinės represijos, teisiniai persekiojimai ar moralinė prievarta viešais, masiniais "pasmerkimais" dangstomi abstrakčiomis sąvokomis: „optimizacija“, „grėsmių valstybei mažinimas", „nacionalinio saugumo klausimas“, „europinių vertybių apsauga" ir pan.

Kalba tampa atstumo nuo realybės priemone. Psichologiškai eufemizmai sumažina moralinį pasipriešinimą.
Žmogui lengviau priimti abstrakciją nei konkretų veiksmą. "Atvejo vadyba teikiant pagalbą šeimai" skamba švelniau, negu vaiko atėmimas iš tėvų.

6. Jei sakoma „visi taip galvoja“ – tai spaudimas, ne argumentas

Propaganda visada apeliuoja į tariamą daugumą, nors pati ir išnaikino realią nuomonių įvairovę.
Ir praeities totalitariniuose režimuose, ir dabar „vieningas liaudies balsas“ kuriamas per valdžios, jos aplinkos ir šešėlinių valdančių grupuočių organizuotus mitingus, parinktus kadrus ir cenzūrą. Tam panaudojami valstybinių struktūrų ir joms artimų organizacijų žmonės, taikant netiesioginę, bet sunkiai išvengiamą "patriotinio raginimo" prievartą.

Nesmerktinas nesutikimas su valdžia propagandoje niekada viešai neegzistuoja. Psichologiškai suveikia elementarus konformizmas: žmonės bijo būti mažumoje, net jei ta „dauguma“ yra dirbtinai sukurta.

7. Jei praeitis nuolat perrašoma – stebėk, kas dingsta

Propaganda kuria pasaką greito, skanaus, lengvai virškinamo maisto principu, kur tikroji istorija selektyviai, apgalvotai išpreparuojama. Įvykiai pateikiami ir vertinami taip, kaip reikia valdančiosios grupuotės kuriamam pasakojimui. Nereikalingi vertinimai ar įvykiai nutylimi arba sumenkinami, pateikiant "pataisytas" versijas.
"Nereikalingos" nesėkmės ištrinamos, buvę herojai ir politiškai nepatogūs asmenys dingsta, ankstesni teiginiai pamirštami. Kuriama nauja praeitis.

Psichologiškai sukonstruojama nuolat kintanti, dirbtinė situacija, kurioje be stabilios praeities žmogui sunku tinkamai vertinti dabartį. Kas valdo atmintį, tas susiaurina galimų išvadų spektrą, kol pasiekiamas rezultatas - viena tiesa.

8. Jei sakoma „tai neišvengiama“ – būk ypač atsargus

Propaganda valdžios sprendimus pateikia kaip gamtos dėsnius ar istorinį likimą, nepaliekančius pasirinkimo. O užvaldytoje Lietuvoje propaganda, likusi pralaimėjusios grupuotės rankose, visus prarastos valdžios sprendimus pateikia kaip priešišką veiklą istorinei būtinybei.

Tačiau propagandą valdančios antivalstybinės grupuotės, net kalbančios fašistine ir nacistine retorika, veiksmai pateikiami kaip „istoriškai vieninteliai įmanomi", lemiama "kova už valstybę" ir "europines vertybes".

Taip psichologiškai pateisinama propagandą valdančių grupuočių agresija. Neišvengiamumo naratyvas nuima atsakomybę: jei kitaip neįmanoma, nebelieka nei kito moralinio, nei kito pilietinio pasirinkimo.

Išvados brangiems Lietuvos žmonėms

* Propaganda dažniausiai neatrodo kaip akivaizdus melas. Ji atrodo kaip paaiškinimas, kuris taupo pastangas mąstyti.
* Kritinis mąstymas prasideda ne nuo klausimo „ar tai tiesa?“ Klauskime savęs: "Kodėl man tai sakoma būtent taip, būtent dabar ir būtent tokiu tonu?"