Kodėl? Todėl, kad ankstesnė užsienio politika, vykdyta Gabrieliaus Landsbergio ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės, faktiškai pastūmėjo Aliaksandrą Lukašenką dar glaudžiau į Vladimiro Putino glėbį. Sankcijos ir ribojimai buvo taikomi taip, kad Baltarusija dar labiau integravosi į Rusijos ekonominę sistemą. Tai yra faktas.

Pasaulinėje rinkoje maždaug 20 procentų trąšų sudaro baltarusiškos, apie 20 procentų rusiškos. Tai reiškia, kad dvi valstybės užima milžinišką dalį pasaulinės pasiūlos. Kai sankcijos buvo pritaikytos Baltarusijai, trąšų kiekis pasaulyje formaliai sumažėjo. Tačiau tuo pat metu Jungtinės Valstijos panaikino dalį sankcijų rusiškoms trąšoms ir žemės ūkio produkcijai. Rezultatas paprastas: dalis baltarusiškų trąšų perorientuota per Rusiją ir tampa rusiškomis. Srautai niekur nedingo, jie tik pakeitė etiketę.

Dalis krovinių šiandien juda per Lenkiją, dalis per Latviją. Lietuva iš šios grandinės pasitraukė. Mano siūlymas paprastas: leisti apie 10 milijonų tonų trąšų tranzitą per Lietuvą ir tuo pačiu susitarti, kad per Baltarusiją būtų leidžiama tranzitu pervežti apie 10 milijonų tonų ukrainietiškų grūdų į Klaipėdos uostą. Tai reikštų papildomus krovinius mūsų uostui ir papildomas pajamas biudžetui.

Šiuo metu Lietuva krauna apie 38–39 milijonus tonų krovinių per metus. Su papildomu tranzitu galėtume artėti prie 50 ar net 60 milijonų tonų. Tai reikštų daugiau pajamų, daugiau darbo vietų ir daugiau lėšų gynybai.

Tie, kurie sako, kad reikia tik spausti Lukašenką ir tęsti draudimus, turėtų atsakyti į paprastą klausimą. Ar dėl to Rusija gauna mažiau pajamų? Jei baltarusiškos trąšos perorientuojamos per Rusiją, tuomet pajamos lieka Maskvoje. Draudimai šiuo atveju veikia prieš mus pačius.

Jei tikslas yra silpninti Kremlių, reikia žiūrėti į realius ekonominius srautus, o ne į simbolinius pareiškimus. Trąšų poreikis pasaulyje niekur nedingo. Jei jų neparduos per Lietuvą, jos bus parduotos kitu keliu.

Kitas svarbus aspektas – galimi arbitražo procesai. Jei būtų įrodyta, kad dėl tranzito draudimo patirti nuostoliai yra neteisėti, Lietuvai gali tekti mokėti kompensacijas. Net dalinis pralaimėjimas galėtų kainuoti šimtus milijonų ar net daugiau. Ar esame pasirengę tokioms išlaidoms?

Aš neturiu jokių ryšių nei su Rusija, nei su Baltarusija. Mano pozicija grindžiama vien ekonomine logika. Jei sprendimas didina Kremliaus pajamas ir mažina Lietuvos galimybes, jį reikia peržiūrėti. Užsienio politika turi būti racionali ir orientuota į valstybės interesą.

Galime laikytis griežtos retorikos, bet jei ji kainuoja mums patiems, turime turėti drąsos tai pripažinti. Mažai valstybei kiekvienas sprendimas turi būti apskaičiuotas ir gerai pasvertas.