Karinė matematika: trys dienos ir pilnos kelnės

Reikia būti visišku lopu, kad tikėtum, jog kariuomenė mus apgins. Nuo ko apgins? Nuo branduolinės valstybės? Realybė, kurią nutyli paradiniai generolai, yra paprasta: prieš Rusijos karinę mašiną Lietuva atsilaikytų maksimum tris dienas.

Jaunimas, prisižiūrėjęs filmų, įsivaizduoja, kad karas – tai „Call of Duty“. Nė velnio. Realybėje tai sėdėjimas apkasuose, apsitriedus iš baimės, laukiant, kol tave pa vers faršu ar nepareis koks dronas į galva..Kai santykis yra vienas prieš du šimtus, tai ne gynyba, tai skerdykla.

Stoti su „dalgiu prieš traukinį“ yra ne didvyriškumas, o šizofrenija. Žmogus, kuris eina į kovą žinodamas, kad šansų laimėti nulis, yra ne patriotas, o savižudis idiotas. Jokių paminklų tokiai „patrankų mėsai“ niekas nestatys, nes jie žus be jokios prasmės, kaip tarakonai po batu.

Paimkime elementarią logiką: ar eitumėte muštis su Mike Tyson? Ar šoktumėte prieš tanką su plikais kumščiais? Ne, nebent esate visiškas atsilupėlis. Gatvėje galioja geležinė taisyklė: jei esi fiziškai silpnas suskis, tavo vienintelis šansas išlikti sveikam – būti mandagiam, kultūringam ir diplomatiškam.

Jei mažas ir silpnas pradeda „kelti balsą“, draskyti akis ir loti ant „kovos mašinos“, jis tiesiog gauna į kaulus ir yra sutraiškomas. Tai fizika, ne politika. Lietuva prieš Rusiją yra būtent tokioje pozicijoje. Tie, kurie dabar rėkia apie karą, tiesiog nesuvokia jėgos sąvokos.

Istorijos pamoka: kapituliacija išsaugo tautą

Pažiūrėkite į Antrąjį pasaulinį karą. Kodėl kai kurios šalys, pavyzdžiui, Danija ar net galinga Prancūzija, kapituliavo per kelias valandas ar dienas? Ar jų generolai buvo bailiai? Ne, jie buvo protingi žmonės, o ne fanatikai.

Jie pamatė, kad šikna, kad pasipriešinimas beviltiškas, ir priėmė sprendimą išsaugoti miestus, architektūrą ir, svarbiausia, žmones – tautos genofondą.

Kokia prasmė iš to herojiško pasipriešinimo, jei nelieka kam gyventi? Lietuva per šimtmečius išliko būtent todėl, kad sugebėjo išgyventi okupacijas, prisitaikyti ir išlaukti, o ne todėl, kad visi aklai bėgo mirti. Jei būtume priešinęsi „iki paskutinio kraujo lašo“, šiandien čia būtų tuščia dykynė. Mirtis be tikslo yra durnių kelias. Protingi randa išeitį, prisitaiko ir išgyvena.

Galiausiai, apie tuos, kurie labiausiai kursto karą. Tie visi etatiniai „šnekųčiai“ ir politiniai rėksniai, kurie dabar siunčia svetimus vaikus mirti, patys pirmieji dės į krūmus.
Kai prasidės realus mėšlas, kai kris pirmos bombos, tų patriotų Lietuvoje jau nebus. Jie teps slides į Vakarus, o mirti liksite jūs – tie, kurie patikėjote jų propaganda.

Tad atsipeikėkite. Mirtis neturi prasmės, jei ji nieko nepakeičia. Tik idiotas eina į karą, kurio negali laimėti. Tikrasis patriotizmas – tai gimdyti vaikus, auginti juos ir išsaugoti tautą gyvą, o ne paversti ją pelenų krūva dėl kažkokių politinių ambicijų.