Tai reiškia, kad globalioje sistemoje visada yra daugiau skolos nei egzistuoja pinigų jai grąžinti. Tai matematiškai užprogramuotas bankrotas ir turto nusavinimas. Kad sistema nesugriūtų, reikia kurti vis daugiau skolų. Tai užburtas ratas, kuriame visuomenė bėga lyg voverė rate, o bankininkai valdo ratą.

Ši sistema neatsirado atsitiktinai. Ją sukūrė ir įtvirtino dinastijos, kurios suprato, kad tikroji galia slypi ne karuose dėl žemių, o kontroliuojant valstybių valiutas.

Rotšildai (Rothschild): Tarptautinės bankininkystės tėvai

„Duokite man teisę leisti ir kontroliuoti šalies pinigus, ir man visiškai nerūpės, kas leidžia jos įstatymus.“
Rotšildai sukūrė tarptautinę bankininkystę. Jų strategija buvo paprasta ir brutali: finansuoti vyriausybes karų metu. Kai valstybė kariauja, ji desperatiškai skolinasi. XIX a. Rotšildų bankai finansavo abi puses Napoleono karuose, taip užsitikrindami milžinišką įtaką Europos monarchijoms. Jie pavertė valstybių skolas savo asmeniniu pelnu, o vyriausybes – priklausomomis nuo jų malonės.

J.P. Morgan: Valstybė privačiose rankose

Amerikoje John Pierpont Morgan pademonstravo, kad vienas privatus bankininkas gali būti galingesnis už vyriausybę. 1895 m. ir 1907 m., kai JAV iždas atsidūrė ties bankroto riba, būtent J.P. Morganas „išgelbėjo“ valstybę, mainais pareikalaudamas milžiniškų nuolaidų ir konsoliduodamas galią.

Morganų imperija kontroliavo ne tik pinigus, bet ir pramonę (plienas, geležinkeliai, elektra). Jie įrodė, kad monopolija yra galutinis kapitalizmo tikslas, o konkurencija – tik mitas masėms.

Rokfeleriai (Rockefeller): Nuo naftos iki pinigų spausdinimo

Jei Rotšildai valdė Europą, tai Rokfeleriai užkariavo Ameriką. Pradėję nuo „Standard Oil“ monopolijos, jie greitai suprato, kad tikroji galia yra finansuose. Susijungę su bankais (pvz., „Chase Manhattan“, dabar „JPMorgan Chase“), jie tapo neatsiejama politinės sistemos dalimi.

Tačiau svarbiausias momentas įvyko 1910 m. Džekilo saloje (Jekyll Island). Slaptame susitikime, kuriame dalyvavo Rokfelerių, Morganų ir kitų bankininkų atstovai, buvo sukurta Federalinio Rezervo sistema (FED).

Tai buvo genialus ėjimas: privatus bankų kartelis gavo teisę spausdinti JAV dolerius ir skolinti juos JAV vyriausybei. Nuo 1913 m. JAV doleris – pasaulio rezervinė valiuta – yra privačios korporacijos produktas.

Ką tai reiškia paprastam žmogui?

1. Infliacija kaip mokestis: Nuo Federalinio Rezervo įkūrimo 1913 m., JAV doleris prarado daugiau nei 96% savo perkamosios galios. Tai nėra atsitiktinumas. Tai paslėptas turto nusavinimas iš tų, kurie taupo, tų naudai, kurie spausdina pinigus.

2. Turto koncentracija: Kai krizės ištinka (o jos šioje sistemoje neišvengiamos), paprasti žmonės praranda namus ir verslus. Kas juos superka pusvelčiui? Bankai ir korporacijos, turinčios prieigą prie „pigių pinigų“.

3. Realūs ištekliai prieš popierių: Kol jūs dirbate už popierių, kurio vertė nuolat krenta, elitas kaupia realų turtą: žemę, auksą, gėlo vandens šaltinius, technologijų patentus.

Mums sako: „Dirbk, taupyk, investuok.

Ką tu sutaupysi, vargše, kai infliacija (kurią sukelia tie patys bankai spausdindami pinigus) suėda tavo santaupas greičiau nei kandys seną megztinį? Infliacija nėra gamtos reiškinys. Tai mokestis už durnumą. Tai būdas tyliai ištraukti pinigus iš mūsų kišenių, mums net nesuprantant.

Jie sukūrė sistemą, kurioje:
• Jei neturime pinigų – dvesiame badu.
• Jei pasiskolinome – esame banko kalės iki grabo lentos.
• Jei bandome priešintis – mus sutraiško sistema.

Tai ne civilizacija. Tai ferma. O mes esame gyvuliai, auginami kirpimui.

Gamtos ištekliai, žemė, vanduo – viskas priklauso visiems. Bet atėjo saujelė sociopatų, aptvėrė viską tvora ir pasakė: „Mokėk“. Ir mes, kaip avinų banda, linksinčios galvomis: „Taip, pone, žinoma, pone.“

Sakyti, kad ekonominė sistema „sugedo“, yra klaida. Ji nesugedo. Ji veikia tiksliai taip, kaip buvo suprojektuota Rotšildų, Morganų ir Rokfelerių. Ji sukurta tam, kad per skolos mechanizmą realūs pasaulio ištekliai būtų perkelti iš daugybės žmonių rankų į keleto šeimų kontrolę.

Pinigai, kurie turėjo būti mainų priemonė, tapo kontrolės ginklu. Ir kol visuomenė tikės, kad popierius kišenėje yra gyvenimo tikslas, o ne priemonė, grandinės liks ant mūsų rankų. Tik jos dabar nematomos.

Šaltinis