Atsparumas nėra skausmo, baimės ar nuovargio nebuvimas. Tai gebėjimas išlikti savimi, einant per juos. Tai gebėjimas prisitaikyti neišduodant savo vertybių, atsigauti nepamirštant to, kas skaudino, ir stiprėti netampant kietam ar apkartusiam.
Tai, ką šiuo metu išgyvename, nėra vien politiniai, socialiniai ar ekonominiai sukrėtimai. Tai – psichologinis ir dvasinis išbandymas.
Didysis pabudimas – tai užsitęsusi iniciacija, ilgalaikis spaudimas, veikiantis pačią žmogaus sąmonę. Jis išbando mūsų nervų sistemą, realybės suvokimą, santykius, kantrybę ir dažnai net viltį. Jis griauna klaidingus įsitikinimus, autoritetais laikytus pasakojimus ir patogias iliuzijas, palikdamas mus akis į akį su nežinomybe, kuri gali būti tiek pat jaudinanti, kiek ir kelianti nerimą.
Šiame kontekste atsparumas reiškia gebėjimą išlikti budriam neprarandant savęs, matyti aiškiai netampant cinišku, jausti giliai nepalūžtant ir tvirtai stovėti netampant nelanksčiu.
Išlieka tie, kurie išmoksta reguliuoti savo būseną, sustoti, po truputį integruoti tiesą ir gerbti savo ribas.
Tai nėra raginimas „užsigrūdinti“. Tai kvietimas įleisti gilesnes šaknis ir išlikti žmogumi nežmogiškoje sistemoje.
Jeigu jaučiatės pavargę, priblokšti ar pasimetę, tai nereiškia, kad jums nesiseka. Tai reiškia, kad spaudimas yra tikras. O jeigu vis dar esate čia, vis dar keliat klausimus, vis dar jaučiate ir vis dar renkatės sąmoningumą vietoj komforto, vadinasi, atsparumas jau gyvena jumyse.
Tai nėra jūsų pabaiga. Tai jūsų kalvė – procesas, kuriame tampate tuo, kuo visada buvote skirti tapti.
Skaityti komentarus