Kurį laiką, kai Trumpas sugrįžo į prezidento postą, jaučiau, kad galbūt pagaliau judame teisinga kryptimi. Atrodė, kad kažkas keičiasi, kad galbūt jau galime šiek tiek lengviau atsikvėpti. Tačiau kažkuriuo metu viskas, regis, pasisuko kita linkme, ir dabar sunku suprasti, kur visa tai veda.

Nuoširdžiai maniau, kad iki šiol kai kurias iš šių kovų jau būsime palikę praeityje. Niekada neįsivaizdavau, kad vis dar stebėsime, kaip žudomi žmonės Gazoje ar kaip dabar griaunamas Libanas. Tikrai nemaniau, kad išvysime JAV bombarduojant mergaičių mokyklą Irane ar kad apskritai kariausime su Iranu.

Tikrai nemaniau, kad vis dar ginčysimės dėl translyčių moterų dalyvavimo moterų sporto varžybose ar kad kada nors išvysime moteris, palaikančias motiną, nužudžiusią savo vaikus. Argi dar nepasiekėme dugno?

Akimirką iš tiesų tikėjau, kad padėtis pradės gerėti, tačiau štai mes vis dar čia – stebime, kaip nelegalūs migrantai plūsta į mūsų krantus, kaip keičiami baltieji europiečiai, naikinama krikščionybė, o mūsų vadinamieji „lyderiai“ apie Trečiąjį pasaulinį karą kalba taip, tarsi jis būtų neišvengiamas.

Ir visa tai vyksta tuo metu, kai susiduriame su kruopščiai sukonstruotos energetikos krizės perspektyva, kurios galimos pasekmės kelia šiurpą.

Visada žinojome, kad prieš pagerėjant padėčiai ji turės pablogėti. Tik atrodo, kad tam blogėjimui nėra ribų! Tad norisi, kad pagaliau visa tai praeitų. Vargina gyventi su nuolatiniu jausmu, kad kažkas artėja, ir vis svarstyti, kiek dar turėsime ištverti, kol pagaliau išvysime šviesą tunelio gale.

Mane guodžia jausmas, kad dabar jau reaguojame kitaip. Daugybė mūsų abejoja tuo, ką anksčiau būtume tiesiog priėmę, pastebi prieštaravimus, kurių kadaise būtume nepaisę, ir stabteli prieš patikėdami tuo, kas mums rodoma, kad ir kaip įtikinamai tai atrodytų.

Šie metai išlavino mūsų gebėjimą atskirti ir vertinti informaciją – dažnai skausmingu būdu. Ir galbūt mums prireiks viso šio įžvalgumo tam, kas dar laukia ateityje.

Rašant šias eilutes į galvą ateina Antikristo vaizdinys – perspėjimas apie apgaulę, apie tai, kaip kažkas gali atrodyti siūlantis išgelbėjimą, nors iš tiesų veda mus visai kitur. Galbūt didžiausia apgaulė mūsų dar tik laukia. Ir galbūt būtent todėl, kad taip stipriai trokštame palengvėjimo, turime ypač atidžiai vertinti kiekvieną, kuris žada mums jį suteikti.

Nežinau, kas bus toliau, tačiau jaučiu, kad visa tai, ką išgyvenome, mus pakeitė. Ir žinau, kad tapome ne tik stipresni, bet ir išmintingesni.

Tad nepaisant skausmo, nusivylimo, nerimo, nežinomybės ir didžiulio nuovargio nuo viso to, štai aš ir vėl čia. Ir mes vis dar čia – kartu. Vis dar ieškome tiesos, vis dar neprarandame vilties, vis dar atsisakome išsižadėti savo tikėjimo.

Pasiruoškime tam, kas mūsų laukia, ir toliau rūpinkimės vieni kitais bei melskime Dievą stiprybės ir įžvalgumo visa tai pasitikti.

Žinau, kad Jis yra su mumis. Ir būtent tai leidžia man pasitikti dar vieną dieną – kad ir ką ji atneštų.

Šaltinis