Labai mandagus, nieko nedraudžia, tik paaiškina, ko neturėtum norėti. Net neliepia nieko galvoti. Tik padaro taip, kad tau pačiam pasidarytų nesmagu ir gėda. Ir pažymi mintis, kurios pavojingos ar juokingos, o kurių geriau net nepradėti.

Ir vieną gražų rytą pabundi visiškai laisvas. Gali sakyti ką nori, nes jau pats nori sakyti tik tai, ką galima. Gali rinktis iš to, kas padėta ant lentynos. Gali protestuoti kiek širdis geidžia, bet teisingai, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir dėl tinkamų dalykų.

Įsivaizduokit, gali būti savimi, jeigu esi toks, koks turi būti. Tai tobulesnė santvarka už visas ankstesnes diktatūras. Senieji okupantai ir šiaip tironai buvo primityvūs – tvėrė spygliuotas tvoras, uždrausdavo knygas, persekiojo už maištingas ar neteisingas kalbas.

Ir žmonės, pamatę tvorą, pradėdavo galvoti, kas už jos. Visi norėdavo perskaityti uždraustas knygas vien todėl, kad jos draudžiamos. Kalbėdavosi virtuvėse apie ką tik nori iki ryto. O valdžiai meluodavo taip bukai, kad net būdamas vaikas suprasdavau, jog meluoja.

Naujieji išmoko ir sukūrė asmeninį okupantą, kurį įsidiegi pats, nes tvoros turi būti galvoje. Draudžiamos knygos beveik visos prieinamos, tik ar kas nori jas atsiversti? Ir tavęs nebereikia nutildyti, nes balsas paskęsta milijarde kitų balsų.

Kam uždrausti visas tiesas, jei pakanka pastatyti šalia jos tūkstantį vienodai ryškių pusiau tiesų ir melų. Leidi žmogui pačiam pasirinkti ir pasveikini su pasirinkimo laisve, pažiūrėkit, kaip tviska klestinti demokratija!

Todėl asmeninio okupanto kalėjime galima neturėti sienų. Kalinys turi automobilį, internetą, nuolaidų kortelę ir penkis šimtus televizijos kanalų. Penktadienį gali išskristi į Barseloną, sekmadienį grįžti ir pirmadienį vėl atsisėsti į savo kamerą. 

Durys neužrakintos, tik žmogus nebežino kur eiti. Ir svarbiausia — nebenori. Joks prižiūrėtojas nebereikalingas, nes kalinys prižiūri save pats. Pats pastebi savo neleistiną mintį, susigėsta ir ją ištrina. Pats sau paaiškina, kodėl nereikėjo taip pagalvoti.

O dar pažangesnis pradeda prižiūrėti kitus. Ir čia aš dabar labai rimtai – nepulkit aiškinti apie pinigus, o ramiai apsidairykit ir pamatysit. Už pinigus vienetai, o šimtai ir tūkstančiai ne dėl atlyginimo ar baimės. Iš nuoširdaus įsitikinimo.

Čia sistema pasiekė tobulumą. Vergas, kuris nekenčia grandinių ir jai pavojingas, jau pavirto vergu, grandines vadinančiu atsakomybe. O pats patikimiausias yra asmeninis okupantas, kuris puola kitą vergą, pastebėjęs, kad šis bando grandinę atsisegti.

Ir jam nuoširdžiai atrodo, kad gina tvarką, o gal net visų laisvę! Nes išorinei okupacijai reikia tankų ir baudžiamųjų būrių, vidinei — kontroliuojančių, reguliuojančių ir viską matančių institucijų. Asmeninei nebereikia beveik nieko, tik žmogaus.

Tokio, kuris išmoko bijoti vienumos, nenori būti išmestas iš savųjų rato į draugų ir bendradarbių tylą. Nes ne priverstinio darbo lageriai dabar gresia, o darbo netekimas. Kam baimintis uždraustos minties, jei baisiausias klausimas „ką apie mane pagalvos?“.

Kai buvom jauni, drąsus buvo tas, kuris išdrįsdavo pasakyti. Dabar drąsus kas išdrįsta pagalvoti iki galo. Nes paskutinė teritorija, kurią žmogus turi, yra keliasdešims kubinių centimetrų kaukolės viduje. 

Ten nėra nei valstybės sienos, nei muitinės, nei policijos posto ir galima būti visiškai laisvam. Todėl būtent ten imperija ir ateina. Jai neužtenka, kad paklustum, reikia, kad pritartum, o dar geriau — kad pamiltum tai, kam paklūsti.

O idealu — kad pats pradėtum niekinti tuos, kurie dar nepakluso. Tada visuotinė okupacija baigta iki galo, nes tapo asmenine. Tavyje jau nebėra „jų“ ir „mūsų“, nes Jie jau yra Mes. Ir išsivaduoti pasidaro beveik neįmanoma.

Nes sukilti reikėtų prieš žmogų, kurį kiekvieną rytą matai veidrodyje. Ir todėl visos tikros revoliucijos prasideda ne aikštėse. Jos prasideda labai tyliai, kada vieną gražią dieną pagauni save kartojant svetimą sakinį ir sustoji.

Palauk. Ar aš tikrai taip galvoju? Šitas mažas klausimas imperijoms pavojingesnis už šūvius. Nes išorinis okupantas bijo ginkluoto žmogaus, vidinis — susivienijusių žmonių. O asmeninis labiausiai bijo žmogaus, kuris vėl pradėjo galvoti pats.

Tai vienas sunkiausių išbandymų, tikrumo ir tiesos akimirka, žmogaus aukštuma, į kurią ne kiekvienas įstengia įkopti. Nelengva pasilenkus pažvelgti į bedugnę, kuri žiūri į tave. Nes paskutinė laisvė yra suprasti, kas tavyje yra tavo.