Atrodo, jog artėjame prie kažko pabaigos, prie tam tikros atomazgos, esminio pasaulėžiūros lūžio, todėl galimų pasirinkimų vis mažėja.

Ir tai liečia ne tik visą žmoniją, bet ir kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Bent jau tokia pastaruoju metu yra mano patirtis.

Kaskart, kai bandau pasukti kita kryptimi, atsiduriu aklavietėje. Kaskart, kai manau, kad vienas dalykas nuves prie kito, taip nenutinka. Tarsi būčiau verčiama eiti tam tikru keliu, nuo kurio neįmanoma nukrypti.

Net kelionės bendrakeleivių pasirinkimas, regis, vis labiau ribojamas ir kažkokiu būdu nulemiamas už mane. Žmonės kažkaip „pašalinami“ iš mano gyvenimo, tarsi būtų kompiuterinio žaidimo NPC – ne žaidėjo valdomi veikėjai!

Visada tikėjau, kad mūsų gyvenimai tam tikru mastu yra nulemti iš anksto, tačiau dabar jaučiuosi taip, tarsi beveik nebeturėčiau pasirinkimo laisvės, jei jos apskritai dar turiu. Nebeatrodo, kad visi keliai veda į Romą. Atrodo, jog liko tik vienas kelias, o visi kiti niekur neveda.

Ar artėjant prie taško, iš kurio nebėra kelio atgal, mūsų laisva valia vis labiau ribojama? Ar pati tikrovė siaurėja, kad neleistų mums priimti klaidingų sprendimų? Ar mums liko tiek mažai laiko, kad nebegalime sau leisti klysti?

Žinau, kad tai, ką sakau, skamba gana abstrakčiai. Suprantu, kad daugelis jūsų galbūt nesupras, ką bandau išreikšti, tačiau jaučiu, kad nemažai žmonių mane supras.

Vienas iš šio tikrovės „susitraukimo“, apie kurį kalbu, požymių yra tai, kad tiek daug mūsų išgyvena panašius dalykus. Net ir tie, kurie dar nėra visiškai pabudę, patiria panašius pojūčius, nors galbūt neturi tokio supratimo, kokį turime mes.

Visada buvau veikli, iniciatyvi, kurianti. Esu kūrusi įvairius dalykus – įmones, namus... Pradėti naujus projektus yra mano prigimtyje. Tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad gyvenimas leidžia man veikti tik tam tikra kryptimi. Vos tik pabandau nuo jos nukrypti, atrodo, tarsi atsitrenkčiau į mūrinę sieną.

Keista, bet tam tikra prasme tai turėtų palengvinti gyvenimo kelio paieškas. Vis dėlto kol kas šis jausmas labai neįprastas. Prisipažinsiu, jaučiuosi šiek tiek sutrikusi ir tam tikra prasme net pralaimėjusi... Ar suprantate, ką turiu omenyje?

Galbūt Dievas tiesiog grąžina mus į kelią, iš kurio niekada neturėjome išklysti. Ir jei taip, tuomet mes nesame pralaimėję – esame išgelbėti. Nesame pasiklydę – esame atrasti. Nesame suvaržyti – esame laisvi. Ir artėjame ne prie pabaigos, o prie pradžios...

Kol kas norėčiau tikėti, kad būtent taip ir yra...

Šaltinis