Vienas mano mėgstamiausių autorių, psichologas Jonathan Haidt, protą lygina su raiteliu ant dramblio. Dramblys yra mūsų intuicijos ir jausmai, raitelis – intelektas. Mums atrodo, kad vairuoja racionalusis raitelis. Deja, dažniausiai jis tik advokatauja: ieško argumentų sprendimui, kurį dramblys jau priėmė.

Haidto tyrimai rodo dar daugiau nepatogių dalykų. Mums svarbiau atrodyti teisiems savo „gentyje“ nei iš tiesų būti teisiems. O „gentis“, kuri mus jungia, mus ir apakina kitų „genčių“ ir jų argumentų atžvilgiu.

Todėl kitokia nuomonė dažnai puolama lyg bulius puola raudoną skudurą. Ypač socialiniuose tinkluose – ten, kur nematome vienas kito veido ir žmogiškų reakcijų. Vieni bando nutildyti, antri atsikirtinėja, treti su pasimėgavimu stebi lyg gladiatorių kovas Koliziejuje. O dar kiti, išvydę dorojamą bendramintį, bailiai tyli.

Paradoksalu, bet taip dažnai elgiasi žmonės, kurie nuoširdžiai nori gero. Prieš šimtą metų Chestertonas rašė, kad modernusis pasaulis pilnas išprotėjusių dorybių. Jos išprotėjo, nes buvo atskirtos viena nuo kitos ir klajoja vienos. Atjauta be tiesos tampa sentimentalumu, kuris nebepastebi realybės. Teisingumas be gailestingumo tampa griežtu teismu. Tolerancija be laisvės tampa reikalavimu visiems galvoti vienodai. 

Tokia dorybė nebežino saiko, todėl ima ieškoti priešo. Jei aš esu atjauta, tai su manimi nesutinkantis yra žiaurus. Jei aš esu tolerancija, tai abejojantis yra neapykantos skleidėjas. Su tokiu „priešu“ nebereikia kalbėtis – jį reikia nugalėti.
Tačiau geradarys, pasiryžęs į gabalus sudraskyti abejojančius jo teisumu, nebepanašus į geradarį.

Kas tada? Dramblio nepasieksi faktais. Jį pasiekia tik santykis. Žmogus pakeičia nuomonę tada, kai jaučiasi išgirstas ir gerbiamas – kai jam nebereikia gintis ar pulti.

Kaip ragina britų rašytojas Douglas K Murray, turime ištiesti ranką vieni kitiems, net jeigu žinome, kad ją nudegsime.

O tik tada - kalbėti. Argumentuotai, drąsiai, bet visada pagarbiai.