Vaikus norim užauginti savarankiškais, drąsiais ir labai pykstam, kai šie pradeda savarankiškai elgtis, drąsiai prieštarauti.

Ir vis juos mokom, mokom ir dar kartą mokom. Ko?

Sakyti tiesą, o kai vaikas pasako, ką iš tikrųjų galvoja apie tėvus, gauna pylos už įžūlumą. Nemeluoti, bet liepiam pasakyti laidiniu telefonu, kad tėvelio nėra namie. Nesėdėti amžinai prie mobiliako, patys nė minutei jo nepaleisdami iš rankų.

Gerbti vyresniuosius, nors savo tėvų patarimus dažnai laikom nesąmonėmis. Nesikeikti, nors vaikas gražiausius keiksmažodžius išmoksta iš tėčio kai šis remontuoja automobilį ar vairuojančios šaunios mamytės.

Dalintis žaislais, nors patys kaimynui net žoliapjovės nenorim paskolinti. Nebijoti klaidų, nes iš jų mokomasi, o kai vaikas suklysta – klausiam, kur buvo jo galva.

Būti atsakingais už savo sprendimus, bet visus sprendimus už juos priimame patys, nes vaikai dar per maži. O kai užauga, piktinamės, kad nemoka savarankiškai spręsti.

Taupyti, nors patys perkame daiktus, kurių nereikia, už pinigus, kurių neturim, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstam.

Nevertinti žmogaus pagal išvaizdą, bet kai dukra parsiveda vaikiną su auskaru nosyje, mamytei prireikia valerijonų. Nesiginčyti dėl smulkmenų, bet galim pusvalandį aiškintis, kas paliko įjungtą šviesą vonioje.

Kad pinigai gyvenime nėra svarbiausia, bet labai susijaudinam, kai vaikas pasirenka mėgstamą, tačiau prastai apmokamą profesiją ir apsidžiaugiam, kai dukra susiranda turtingą vyrą.

Labai norim, kad vaikai greičiau užaugtų, o kai užauga – skundžiamės, kad nebelanko. Ir pradedam laukti anūkų, kad vėl turėtume ką auklėti.

Ir viskas apsiverčia. Vaikams draudėm saldumynus – anūkams slapta perkam kilogramais, savus guldėm devintą – anūkai tegu šėlsta iki vidurnakčio.Vaikus bardavom už išdaigas – anūkų išdaigomis didžiuojamės.

O vaikai ima auklėti mus – liepia sveikai maitintis, vienąkart baigti išgėrinėti, daugiau judėti, mažiau žiūrėti televizorių, laiku gerti vaistus ir neskaityti visokių nesąmonių internete.

Ir ateina susitaikymas. Su šypsena atpažistam save ir surantam, kiek daug galėjom padaryti kitaip. Ir kaip gera, kad vaikai, nepaisant visų jų klaidų, užaugo geresni už mus.