Manote, Lietuvoje būtų kitaip? Lietuvoje, kurioje istorijos, literatūros ir iš dalies geografijos pamokos modeliuojamos, pasitelkiant išskirtinai propagandinę prizmę? Lietuvoje, kurios mokyklose vos iš pampersų išlindę mažieji „NKV-istai“ leidžia sau atakuoti mokytojus klausimais „Kieno Krymas“ ir akylai stebėti, kad į klasę neįžengtų koks nors „neteisingo“ rėmelio nešiotojas.

Vakar su draugais diskutavome apie „užzombintą“ jaunimą, tiksliau apie „užzombintą“ Lietuvos ateitį. Diskutavome ir apie mokyklas, kurios iš žinių kalvės tampa propagandiniu fabrikėliu, gaminančiu mąstymo klišes, palaikančias tam tikroms interesų grupėms reikalingą ideologiją. Diskutavome ir apie vaikams diegiamą neva kritinį mąstymą, kuris savo forma primena kritinį, o turiniu – zombinį. Diskusijos reziumė panašėjo į dainą „Zombiai atrieda atidunda“. 

Mokyklose prasti matematikos egzaminų rezultatai? Ai tai nieko tokio – pridėsime visiems po 10 balų, o kitais metais, galbūt, apskritai matematikos egzamino atsisakysime. Svarbu, kad vaikai žinotų „kieno Krymas“ - juk tai pagrindinis „išsilavinusio“ žmogaus požymis. Dar svarbu, kad vaikai žinotų, kur ir į kokį mintingą nueiti ir nesupainiotų vieno su kitu. O tų vaikų gyvenimo prasmė, apie kurią rašė V. Franklis, neturėtų būti jokia kita, kaip tik iki gyvenimo galo išsiaiškinti „Kieno Krymas“ ir, svarbiausia, išsiaiškinti „teisingai“. Mat jeigu išsiaiškinsi „neteisingai“, tai gali prarasti darbą (kaip ta Čekijos mokytoja), sužlugdyti savo karjerą, palikti šeimą be „fondososinių“ pinigų ir pan. 

Štai vienos žavios vienuoliktokės paklausiau: „kokiu tikslu tu ėjai į tą kultūrininkų mitingą? Ką ten tokio svarbaus atradai, sužinojai?“ Atsakymas, tiesą sakant, nenustebino: „ai, ėjau, nes visi ėjo, būtų buvę nepatogu neiti. O dar plius kažkokius bilietus į kažkokį renginį pažadėjo“. Nežinau, koks tai renginys, bet įtariu, kad galėtų būti koks nors pigaus humoro „performansas“, kuriame kažkas skaldo niekam nejuokingus anekdotus, keikiasi triaukščiais „matais“ ar net nusimauna kelnes – žodžiu, pateikia viską, ko reikia neva „kritiškai mąstančiam“ Lietuvos ateities piliečiui.

„Štai tau ir mūsų Švietimo sistemos, o tiksliau – propagandinio fabrikėlio pagamintas produktas“, - pagalvojau. O tas produktas – tai ne kas kita, o vienalytė minia, su viena mąstymo kliše, su vienu tikėjimu, su viena ir ta pačia neuronų jungtimi bei su ta pačia ir viena siela. Ir su tuo pačiu įsivaizdavimu, kad tos minios vienetai turi kažkokį tai kritinį mąstymą. Jau ne kartą esu minėjusi, kad ši beveidė minia yra kone svarbiausias tam tikrų interesų grupių „nematerialus finansinis“ turtas. Dabar šiuo turtu ypač džiaugiasi mūsų „nezabudkių“ partija. Bet su tuo „turtu“ yra vienas „Bet“. Vienalytė minia bet kurią akimirką gali pakeisti kryptį, jei tik jos valdymą perims kas nors galingesnis, įtakingesnes ar „bagotesnis“. Vienalytė minia – tai tarsi kokia uodų populiacija, kuri skrenda ten, kur pučia vėjas. 

Tik prašau, neklauskite manęs, ką daryti – aš nežinau. Švietimo sistema yra tokia, kokia yra. Ir jei dar neužzombintiems tėvams pavyks ištraukti savo vaikus iš mokyklose įtvirtintų ideologinių gniaužtų – bus puiku. Ir besiremdama savo ir savo tėvų patirtimi, galiu pasakyti – tai įmanoma. Sovietmečiu mano tėvai mane ištraukė. Pamenu, kai rašydavau privalomus rašinėlius apie „tėvynės gynėjus“, mama man kantriai aiškindavo, kad tie „tėvynės gynėjai“ buvo tiesiog „stribai“, šaudę ir kankinę niekuo dėtus žmones. Taigi, dar kartą žemai lenkiuosi savo tėvams, kurie didžiulių pastangų dėka man įdiegė tikrą kritinį mąstymą, kuris yra kritinis tiek forma, tiek turiniu. Ir visai nesvarbu, kad dėl šios esminės savo gyvenimo kompetencijos sulaukiu nemažai „zombių“ atakų – viską kompensuoja mano pasirinkimas kvėpuoti visu plaučių turiniu, o ne tik tuo, kurio tūrį apskaičiavo „teisingas“ atsakymas į klausimą „Kieno Krymas“.