Kaip televizija kuria hierarchiją

Televizija turi labai paprastus, bet labai veiksmingus instrumentus. Jie veikia tyliai, beveik nepastebimai, tačiau mūsų smegenys juos perskaito akimirksniu.

Pirmasis instrumentas yra centras. Tas, kas yra centre, automatiškai tampa dėmesio tašku. Tai senas vizualinės kompozicijos principas.

Antrasis instrumentas yra aukštis. Net keli centimetrai aukščiau sėdinti figūra sukuria dominavimo signalą. Tai biologinis mechanizmas, kurį žmogaus smegenys atpažįsta instinktyviai.

Trečiasis instrumentas yra puslankis. Kai keli žmonės išdėstomi aplink vieną centrą, susiformuoja struktūra, kuri primena apklausą arba tarybą, kur visi žiūri į vieną autoritetą.

Ketvirtasis instrumentas yra žvilgsnio kryptis. Kai visi kūnai orientuoti į vieną žmogų, žiūrovo pasąmonėje jis tampa diskusijos kontrolės centru.

Tai yra elementarios vizualinės komunikacijos taisyklės. Jos naudojamos politikoje, reklamoje, teatre ir, žinoma, televizijoje.

Scena, kurią matėme LRT studijoje

Būtent tokia scena ir buvo sukurta toje laidoje.

Edmundas Jakilaitis sėdi centre. Jo kėdė aukštesnė nei kitų. Keturi politikai, tarp jų užsienio reikalų ministras, Seimo pirmininkas, prezidento patarėjas ir buvusi ministrė pirmininkė, sėdi puslankiu aplink jį.

Visi kūnai orientuoti į vedėją. Visi žvilgsniai krypsta į centrą.

Ir tada prasideda diskusija.

Vedėjas klausia. Vedėjas perima pokalbio ritmą. Vedėjas nutraukia. Viename iš momentų jis nutraukia net užsienio reikalų ministrą, kalba virš jo balso, perima atsakymo kryptį.

Jeigu žiūrėtume tik į žodžius, galėtume sakyti, kad tai tiesiog aštri žurnalistika.

Tačiau kai matai visą sceną, supranti, kad čia vyksta kažkas daugiau.

Tai nėra tik moderavimas. Tai yra galios demonstravimas.

Kur yra visuomeninio transliuotojo riba

Būtent čia atsiranda klausimas, kuris man atrodo svarbus kiekvienam piliečiui.

Visuomeninis transliuotojas turi ypatingą vietą demokratijoje. Jis nėra tik televizijos kanalas. Jis yra institucija, kuri turėtų kurti erdvę dialogui tarp valstybės ir visuomenės.

Todėl natūralu klausti, ar tokia scenografija ir tokia diskusijos struktūra tikrai tarnauja dialogui.

Kai žurnalistas vizualiai iškeliamas aukščiau už valstybės institucijų atstovus, sukuriama simbolinė hierarchija.
Tai formatas, kuriame žurnalistas tampa centrine galios figūra.

Galbūt kai kas sakys, kad tai tik televizija. Kad svarbiausia yra klausimai. Kad aštrumas yra būtinas.

Tačiau vizualinė komunikacija niekada nebūna tik dekoracija. Ji visada siunčia žinutę.

Kokią žinią tai siunčia mums

Kai žiūrovai nuolat mato politikus tokioje scenoje, jų pasąmonėje formuojasi labai aiški struktūra.

Valdžia atsakinėja. Žiniasklaida klausia.

Iš vienos pusės tai gali atrodyti kaip demokratinės kontrolės ženklas. Tačiau iš kitos pusės atsiranda dar vienas pavojus.

Žiniasklaida pati pradeda formuoti galios hierarchiją.

Ir tada kyla klausimas, ar tai dar yra dialogas, ar jau yra galios teatras.

Visuomeninis transliuotojas turėtų būti vieta, kur skirtingos institucijos susitinka lygiomis sąlygomis. Kur pokalbis yra svarbesnis už sceną.

Kai scena tampa svarbesnė už pokalbį, demokratinė komunikacija virsta spektakliu.

Klausimas, kurio negaliu nepaklausti

Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris mane stebina ne mažiau.

Kodėl aukščiausi valstybės vadovai sutinka dalyvauti tokiame formate?

Ar jie tikrai nemato, kaip yra išdėstyta scena? Ar jie nemato, kokią simbolinę poziciją užima?

Ar tai reiškia, kad mūsų politinė klasė tiesiog nekreipia dėmesio į vizualinės komunikacijos signalus?

O gal tai reiškia, kad trūksta politinės valios ir kompetencijos įvertinti, kokiame vaidmenyje jie patys sutinka pasirodyti visuomenės akyse?

Tai nėra klausimas apie vieną laidą ar vieną žurnalistą.

Tai klausimas apie tai, kaip mes visi suvokiame viešąją erdvę.