Mano FB draugo sienoje paviešintas a.a Algirdo Brazausko interviu man priminės laikus, kuomet mes prie valdžios vairo turėjome tikrą politikos mohikaną. Nežinau priežasčių, kas lėmė to mohikano stiprybę, bet sunkūs laikai, kaip priežastis, čia neatmestini. 

Pačiai teko su juo bendrauti tiek oficialioje, tiek neoficialioje aplinkoje – mohikanas nebijojo žmonių. Nebijojo jis ir verslininkų, todėl su juo buvo galima pakalbėti apie viską: ir apie agurkų receptus ir apie geopolitines peripetijas. Nesiveldavo jis ir į diskusijas su įkyriais žurnalistais: pažiūrėdavo jis į juos, kaip į mažus kaprizingus vaikus, paglostydavo švelniai savo žvilgsniu jų galvas ir išdidžiai nueidavo... 

Kodėl jis tą sau galėjo leisti? Tikriausiai todėl, kad jam rūpėjo Valstybė. Rūpėjo labiau, nei jo asmeniniai reitingai ar tas įkyrus bei narcizus gąsdinantis klausimas: kaip aš čia atrodysiu? Jam buvo dzin, kaip jis atrodys, jam buvo svarbu, kaip atrodys jo Valstybė: dabar ar po 100 metų. Ar žinote, kokie buvo dažniausiai jo naudojami žodžiai? Ogi „atsakomybė“ ir „pareiga“. 

Deja, paskui atėjo lengvi laikai... Pasipylė visokių fondų fondelių pinigai, prisikūrė visokių kontorų ir kontorėlių, neva kovojančių už tą ar aną, priviso a la moralinių „infuencerių“ ir dabar turime ką turime. Turime chaosą, kuriame jau sunku susigaudyti, kas ir už ką čia kovoja. Turime ir vieną didžiulį vaikų darželį, kuris kažkokiu tai būdu okupavo visą Lietuvos politinę erdvę. Turime įtakingą chuliganą, vardu Andriukas, kuris nuolat terorizuoja mažas mergaites ir mažus berniukus bei neleidžia jiems žaisti – pavyzdžiui, pabūti smėlio dėžės premjeru. 

Štai maža mergaitė, vardu Ingutė, kaip būsimoji smėlio dėžės premjerė, galvoja, kad jos vienintelė ir svarbiausia pareiga yra gaudyti chuligano Andriuko jai mėtomus kakučius. 

„Ingutė turi giminių Rusijoje!!!“ – per visą kiemą klykia Andriukas ir meta į Ingutę kakutį. 

Ingutė gi mielai tą kakutį pagauna ir teisinasi, teisinasi, teisinasi... 

„Ingutės vyras mokėjo kažkokią baudą!!!“ – dar garsiau klykia Andriukas.

Ingutė gi vėl su džiaugsmu (o kaip gi, Andriukas rodo dėmesį) tą kakutį pagauna ir vėl teisinasi, teisinasi, teisinasi.... Galvojate šitas žaidimas kada nors baigsis? Ne jis nesibaigs. Arba baigsis tik tada, kai Andriukas smėlio dėžės karaliene paskirs savo mylimąją Ingridutę, kuri galutinai išspardys visas iki šiol smėlio dėžėje dar stovinčias pilis. Ir tada prasidės sunkūs laikai, kurie mums pagimdys stiprius žmones, tokius, koks buvo a.a. A. Brazauskas. 

Kartais pagalvoju: gal tikrai, viskas turi sugriūti iki pamatų? Tam, kad vėl galėtume viską kurti iš naujo? Taip, kaip kūrėme 1990-aisiais – su didžiule kūrybine energija, su atsakomybe ne tik už savo, bet ir už savo šalies vaikų ateitį su didžiuliu noru turėti SAVO VALSTYBĘ, o ne svetimų projektų satelitą. 

O dabar belieka įsipilti šampano ir stebėti šalies saulėlydį. Su viltimi, kad ryte saulė vėl pakils, kaip ir pakils mūsų sąmonė - iš infantilios į suaugusio žmogaus būseną. Tuomet ir mūsų regėjimo lauke atsiras lyderiai, kuriems galėsime patikėti šalies valdymo vairą.