Seimas, kaip visada, išlaikė egzaminą. Ne žmonių. Valstybingumo. Taip bent jau skamba oficiali retorika. Kapčiamiesčio poligonui – žalia šviesa, balsai suskaičiuoti, procedūros atliktos, sąžinė – kažkur tarp mygtuko „už“ ir tuščio balkono, kuriame stovėjo žmonės su užrištomis akimis. Simboliška. Nes būtent taip šiandien Lietuvoje priimami sprendimai – ne nematant, o nenorint matyti.
Projektas – ne mažas. Apie 14,6 tūkst. hektarų, dešimtys sodybų, žmonės, kuriems pasiūlyta pasirinkti: likti šalia kariuomenės ar per penkerius metus susikrauti gyvenimą į dėžes ir parduoti valstybei. Kompensacijos paskaičiuotos, formulės sudėliotos, net „moralinė žala“ įkainota. Viskas labai tvarkinga. Excel‘iškai tvarkinga. Tik vienas klausimas – kur šioje lygties pusėje yra žmogus?
Valdžia sako: reikia. Kariuomenė auga, sąjungininkai atvyksta, infrastruktūra būtina. Argumentai skamba logiškai – iki tol, kol kas nors paklausia, ar tikrai viskas padaryta taip, kaip turėtų būti daroma demokratijoje. Net patys valdantieji Seime pripažino, kad klausimų daugiau nei atsakymų, kad projektas kelia įtampą, kad žmonės neišgirsti. Bet mygtukai vis tiek buvo paspausti. Nes Lietuvoje diskusija dažnai yra tik dekoracija prieš sprendimą.
Ar čia dar valstybė kalbasi su savo piliečiais, ar jau kalba su jais per buldozerį? Kai net Seimo nariai viešai sako, kad „einama buldozeriu“, kai bendruomenės protestuoja, o atsakymas vis tiek tas pats – „reikia“, – tai nebe atrodo kaip sprendimų paieška. Tai atrodo kaip sprendimų įforminimas.
Nes saugumas, kuriuo viskas grindžiama, Lietuvoje tapo universaliu argumentu. Juo galima uždengti viską – skubėjimą, klaidas, dialogo trūkumą. Bet saugumas be pasitikėjimo yra tik infrastruktūra. Betoninė. Šalta. Ir labai patogi tiems, kurie sprendžia. O tiems, kurie gyvena – tai jau ne saugumas. Tai pasirinkimas be pasirinkimo.
Skaityti komentarus