Todėl visos diktatūros taip myli priešus. Be priešo valdžia - tik apsimelavusi buhalterija su apsauginiais prie durų. Be priešo labai detaliai matosi skylėti keliai, griūvantys tiltai, netikėtai pradingę valdiški pinigai ir ministro pusbrolio, uždirbančio minimumą, prabangi vila su užtvertu priėjimu prie ežero.

Tada vatnikai ruzzteikos ima dairytis ir klausinėti nepatogių dalykų, o klausinėjančio piliečio valdžia bijo labiau negu maro! Todėl būtina nuolat laikyti tautą moralinio gaisro aptvare. Tam, kad patriotai rytais nubustų ne nuo žadintuvo, o nuo pavojaus sirenos savo galvose ir net valgydami kotletą jaustųsi kovojančiais už europines vertybes. 

Tėvynei mūsų būtina, kad net paprastas, niekam nerūpintis mokesčių mokėtojas, gyvenantis smėlio dėžėje tarp darbo vietos ir neapmokėtų sąskaitų, ūmai pasijustų paskutiniu patriotizmo bastionu. Ir tada prasideda stebuklai! Žmogelis, kuris vakar keikė valdžią dėl didėjančių dešrelių kainų, šiandien jau pasirengęs atiduoti pusę atlyginimo kovai su pasauliniu blogiu!

Ir net doru kažkada buvęs žurnalistas, vakar dar net ieškojęs tiesos, šiandien laužo galvą tik dėl tinkamo valdžios pitbuliams rakurso. Vagys tampa patriotais, bailiai – ekspertais, o beviltiški kvailiai – moralės kompasais. Net drovūs niekšai ima kalbėti apie pasiaukojimus ir pareigą taip jausmingai, lyg būtų ką tik nukryžiuoti už žmoniją...

Didžiausias diktatūrų išradimas buvo ne tankai ir koncentracijos stovyklos. Didžiausia modernaus totalitarizmo inovacija – suteikti žmogui teisumo jausmą už neapykantą. Kad jis nebesijaustų purvinas ir artimo nekęsdamas jaustųsi doras. Kad šaukdamas, skųsdamas ir reikalaudamas bausmių pasijustų "šviesos kariu".

Nes kai žmogus nekenčia vienas – jam gėda, o kai nekenčia visi kartu – tai jau įtraukus tvarių patriotizmas. Ir tada prasideda pati saldžiausia valdžios fazė: minia ima pati save prižiūrėti. Kaimynai tampa mažaisiais inkvizitoriais, draugai tikrina vieni kitų mintis kaip pasieniečiai bagažines...

Patriotai jau nebesako, ką galvoja – jie galvoja, ką galima, o ko negalima sakyti. O tai ir yra tikrasis triumfas. Vergas, kuris bijo pono – dar pusiau žmogus, bet vergas, kuris pats saugo pono tiesą ir puola kitus vergus – jau idealus, patriotiškas pilietis! Ir tokiose valstybėse meilė visada tampa įtartina. 

Nes mylintieji sunkiai valdomi - jie turi savą pasaulį, savo tiesą, savus žmones. Ir svarbiausia - mažiau bijo. Todėl meilė kelia grėsmę sistemoms: šeima pavojinga, draugystė pavojinga, humoras pavojingas, net abejingumas kartais įtartinas! O neapykanta – saugi. Ji visada organizuota, licencijuota ir nukreipta tinkama valdžiai, labai patriotiška kryptimi.

Todėl diktatūros niekada neprašo jūsų būti gerais. Jos prašo tik vieno – nekęsti teisingų žmonių. Ir pageidautina - garsiai, kad kaimynai girdėtų ir darbe visi girdėtų, feisbuko algoritmai užfiksuotų aktyvumą. Nes reikia, kad būtum ne šiaip žmogus, o sąmoningas, tikrinis lietuvių patriotas su putomis lūpų kampučiuose!

Nes vien tyliai nekęsti laisvo žmogaus ir savo tautos šiandien jau neužtenka. Reikia dalyvauti, būtina spausti „patinka“ prie teisingų patriotinių pasmerkimų. Dalintis tyliai skatinama nacistine neapykanta kitos tautybės žmonėms, draudžiama Konstitucijos, bet leidžiama prostitucinio teismo. 

Ir koks mielas ir patriotinei širdžiai artimas yra tykiai remiamas, valdiškai aprobuotas pasipiktinimas bet kuo, kas nepritaria idiotų beprotybei! Svarbu užsidėti teisingus rėmelius, įkelti vėliavėlę ant profilio nuotraukos, užsidėti ženkliuką ar dvispalviškai persidažyti logotipą!

Moralinė patriotų higiena dabar kaip dantų valymas – jei ryte viešai nepasmerkei bent vieno priešo, vakare jautiesi kažkaip nešvarus. Anksčiau žmonės degindavo knygas aikštėse, dabar užtenka trijų „ekspertų“ LRT ir kelių rėkiančių antraščių - ir knyga pati užsidega! 

Autorius po dviejų dienų jau atsiprašinėja už neteisingai suprastą kablelį, universitetas tiria jo pavojingą mintį, o buvę draugai rašo, kad „seniai nujautė kažką negero“. Ir, pasibaigus nepatogaus dėstytojo sutarčiai, katedra jos nebepratęsia - gali su savo protingumu dirbti taksistu ar išvežioti patriotams picas. 

Ir kaip greit žmogus tampa monstru - vakar dar valgė mišrainę universiteto jubiliejuje, šiandien - jau grėsmė demokratijai! Vakar juokėsi iš senų anekdotų, šiandien – informacinis ruzzijos diversantas! O dar po savaitės paaiškėja, kad jo senelis įtartinai tyliai gyveno... 

Sistema labai mėgsta mažus, piktus žmogelius. Tuos, kurių gyvenime niekas nieko neklausė ir kuriems niekas neplojo, kurie niekada nebuvo svarbūs. Bet štai, vieną rytą jie gauna šventą užduotį – stebėti kitų sielas! Ir prasideda jų aukso amžius! Davaj patikrinam jo komentarus! 

Kitas skundžia kolegą personalo skyriui. Trečias socialiniuose tinkluose medžioja „neteisingus tonus“. Ketvirtas viską filmuoja telefonu kaip moralinis paparacis. Tokie žmonės anksčiau būtų matavę silkes turguje ar rašę anoniminius skundus KGB ant languoto sąsiuvinio lapo. 

Dabar jie vadinami aktyvistais. Ir kokia palaima apima, kada pagaliau būni gerojoje pusėje! Žmogus gali būti pavydus, menkas, kerštingas, godus, bailus, net absoliutus idiotas – bet jei nekenčia oficialiai paskirto priešo, jis juk beveik šventasis! 

Nes tikram lietuvių patriotui atleidžiama viskas, net absoliutus intelekto trūkumas. O neapykanta suteikia tai, ko labiausiai reikia – pigų didybės jausmą! Tu - jau nebe buhalteris su hemorojumi ir lizinginiu, hibridiniu auto! Tu - fronto linija, civilizacijos gynėjas, šviesos karys su kavos puodeliu, su komentarais ir skundimu iš netikros paskyros.

Ir kuo daugiau tavo gyvenime tuštumos, tuo garsesnis tavo "patriotizmas". Todėl didžiausi kovotojai dažniausiai kariauja nuo labai labai minkštų sofų - su traškučių trupiniais ant marškinėlių ir herojiškai įjungtu CAPS LOCK. 

Nes tikrasis diktatūrų tikslas yra ne priversti žmogų meluoti. Tikras stebuklas – priversti melą laikyti tiesa ir skųsti kitus su pasididžiavimu.