Na ką, tęsiame temą apie opoziciją Lietuvoje. Nekurkime dar vienos gražios pasakos apie tai, kaip labai geri žmonės, susivieniję prieš labai blogus, pagaliau viską sutvarkys. Tokių legendų turime daugiau negu reikia. Reikia mechanizmo, kuris veiktų net tada, kai žmonės nėra nei šventieji, nei didvyriai, nei genijai.
Šiandien apie tai, kaip iš žmonių nepasitenkinimo ir nevilties atsiranda visa politinių verslininkų, komentatorių, gelbėtojų ir nuolatinių kovotojų rinka. Kaip ji veikia ir kodėl jos dalyviams ne visada naudinga, kad problemos būtų išspręstos.

NELAIMINGŲJŲ LAIMĖ
Yra žmonių, kurie iš tikrųjų nori, kad visuomenė būtų laimingesnė. Ir yra žmonių, kurių asmeninė sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek visuomenėje nelaimingųjų. Jiems žmonių nepasitenkinimas yra ne problema, o išteklius.
Panašiai kaip miškininkui miškas, ūkininkui – žemė, žvejui – žuvys. Tik žvejys suinteresuotas, kad žuvų nemažėtų, o profesionalus politinės nevilties prekiautojas – kad nemažėtų nusivylusių žmonių.
Nes kiekvienas nusivylęs žmogus yra potencialus sekėjas, rinkėjas, aukotojas, mitingo dalyvis arba bent jau patiktuko paspaudėjas. Kuo daugiau nusivylusių, tuo didesnė rinka. Kuo gilesnė neviltis, tuo lengviau parduoti viltį.
Ir kuo mažiau tikrų sprendimų, tuo ilgiau galima prekiauti pažadais. Šioje rinkoje galioja savotiškas ekonominis dėsnis: problemos išsprendimas gali reikšti verslo pabaigą. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas kritikas yra apgavikas.
Tačiau politinė veikla gali sukurti labai primityvias paskatas, kurios prieštarauja jos skelbiamiems tikslams. O žmogus labai greitai išmoksta mylėti tas paskatas, kurios jį maitina.
NEVILTIES ŽVAKIŲ FABRIKĖLIS
Kaip iš žmonių nusivylimo pagaminama politinė prekė? Pirmiausia reikia tikros problemos. Geriausia tokios, kuri skauda daugeliui: mažos pajamos, neteisingumas, privilegijos, valdžios arogancija, nesaugumas, prarastas tikėjimas ateitimi.
Blogybių išgalvoti nebūtina, tikra problema daug vertingesnė už išgalvotą, tada ją galima daug lengviau paversti emocija. Ne paaiškinti, kodėl ji atsirado, kokie jos mastai, kokios galimos išeitys, kiek tai visiems kainuos. Reikia tik surasti kaltininką.
Pageidautina vieną, nes sudėtingos priežastys blogai parduodamos, o vienas kaltininkas – puikiai. Paskui reikia sukurti moralinę priešpriešą. Mes – geri, jie – blogi. Mes – apgauti, jie – apgavikai. Mes – tauta, jie – sistema.
Toliau pasiūlomas išsigelbėjimas. Ne sprendimas, nes sprendimas reikalautų darbo, laiko, pinigų ir kompromisų. Pasiūlomas žmogus – vedlys, šiuolaikinis Jėzus. Štai ir turime visą gamybos grandinę: tikra problema – pasipiktinimas – kaltininkas – priešas – gelbėtojas – sekėjai – politinis kapitalas.
Ko šioje grandinėje nėra? Teisingai, vaikučiai – problemos sprendimo.
Nes nereikės nei keisti sistemos, su kuria esame suaugę tūkstančiais saitų ir tas visiems kainuotų ir skaudėtų, nei patiems bent pirštą pakrutinti. Tiesiog jie vagys ir negeri, o mes ne vagys ir geri. Gelbėtojai ateis ir išgelbės. Aleliuja.

KODĖL TIESA BLOGA PREKĖ
Tiesa dažnai sudėtinga, reikalauja skaičių, argumentų, istorinio konteksto, prieštaravimų pripažinimo. Kartais itin nemaloni net tiems, kurių interesus gini. O politinėje nevilties rinkoje geriausiai parduodama ne tiesa, o emocinis aiškumas.
Pasakyk žmogui, kad jo padėtį lėmė daugybė ekonominių, socialinių ir politinių veiksnių – jis pavargs klausytis. Kalbėk, kad dėl visko kaltas vienas niekšas – bemat pastatys ausis. Imk aiškinti akivaizdų dalyką, kad problemai išspręsti prireiks dešimties metų – nusivils.
Bet jei kasdien kartosi, kad užteks išvyti niekšus – žmogus atsigaus ir lengvai patikės. O jeigu niekšus išvijus problema liks, tai juk visada bus galima surasti naujų niekšų. Taip sukuriamas praktiškai neišsenkantis politinis resursas, nes niekšų Lietuvoje niekada nepritrūks.
NEVILTIES PREKYBININKO DIDŽIAUSIAS PRIEŠAS
Kas pavojingiausias politinės nevilties prekiautojui? Ne valdžia, kuri jam būtina, nes tiekia problemas, priešus ir kasdienę medžiagą pasipiktinimui. Pavojingiausias jam yra žmogus, kuris ateina ir pasako: – Šitą problemą galima išspręsti štai šitaip.
Nurodo, kiek kainuos, kas turi tai padaryti, kiek prireiks laiko, kaip visuomenė dėl to priešinsis, kaip bus nelengva. Toks žmogus griauna visą verslo modelį, nes vietoje emocijos siūlo veiksmą, vietoje priešo – sprendimą. Ne amžiną kovą, o pamatuojamą rezultatą.
Todėl jis greitai tampa įtartinas. Kodėl taip ramiai kalba ir nešaukia? Kodėl pripažįsta, kad valdžia bent kai ką padarė daugmaž teisingai, nes kitų pasirinkimų nebuvo? Kodėl tiek mažai pasipiktinęs, siūlo kompromisus, be kurių sprendimai neįmanomi? Gal nupirktas, sisteminis?
Taip politinėje nevilties rinkoje kompetencija tampa įtarimo pagrindu. Nes tikri gelbėtojai juk nieko konkretaus nesiūlo, tik savo nuostabų gerumą, niekšų išvaikymą ir praktiškai neįgyvendinamas pasakas vaikui, gyvenančiam kiekviename suaugusiame. Tiesiog atsisės prie vairo ir vairuos tobulai.

PRIKLAUSOMYBĖ NUO KATASTROFOS IR GELBĖTOJAI
Nevilties prekiautojas turi nuolat didinti dozę. Net ramiais laikais, jeigu vakar valdžia buvo bloga, šiandien ji turi būti nusikalstama. Vakar valstybė buvo krizėje? Šiandien ji turi žlugti. Jei išdavystė, tai rytoj tautos sunaikinimas!
O jei katastrofa valstybėje iš tikrųjų artėja, nevilties pardavėjui dar geriau. Tiesiog reikia mažiau darbo dirvai išpurenti, galima iškart sėti savo primityvią sėklą. Nes auditorija jau priprato ir tai, kas vakar sukeldavo pasipiktinimą, šiandien jau nebejaudina.
Reikia stipresnių žodžių, baisesnių prognozių, katastrofos pirmadienį 9.00 ir nevilties pardavėjas tampa priklausomas nuo šios situacijos. Visur mato slaptą blogį ir net padoriems, laimingiems žmonėms ima įrodinėti, kad jie nesupranta, kaip blogai gyvena.
Tačiau pernelyg paprasta visą kaltę suversti pardavėjams. Prekė atsiranda todėl, kad yra pirkėjų, nes daugybei žmonių labiau reikia savo įsitikinimų patvirtinimo nei tikro problemos supratimo. Ir jiems malonu girdėti, kad jie teisūs, o dėl jų nelaimių kalti kiti.
Kas gali būti maloniau, kai mums sako, jog esam sąžiningi, protingi ir apgauti, o priešininkai – kvailiai, vagys ir išdavikai? Tai beveik neatremiamas emocinis pasiūlymas ir kuo labiau žmogus nusivylęs, tuo labiau jam šito reikia. Taip atsiranda abipusė priklausomybė.
NUŽUDYK DRAKONĄ
Pardavėjas tiekia moralinį pasitenkinimą, pirkėjas – dėmesį ir pripažinimą. Abu gauna tai, ko nori ir nė vienam nebūtina save pakeisti. Tokia politinės paklausos problema – kol žmonės labiau norės būti teisūs negu suprasti, kodėl klysta, tol atsiras norinčių jiems tą teisumą parduoti.
Ir eis, ir eis minios gelbėtojų, kurie "kovoja su sistema", bet iš esmės nieko nenori pakeisti, išskyrus savo vietą joje. Siūlys ne rimtas, skausmingas ir nelengvas reformas valstybėje, o norą pasėdėti prie vairo ir savo tyrą moralinį gerumą. Ir, kas svarbiausia, ir patys tuo tikės – toks drakonų nugalėtojų dėsnis.
Drakonai nėra nemirtingi, tačiau į jų vietą visada yra eilė. Ir ne tai yra mūsų prakeikimas. Niekas neišgelbės tautos, kuri laukia gelbėtojų.
















Skaityti komentarus