Prasideda puvimas iš vidaus. Valdančioji politinė klasė, nebesant konkurencijos, išsigimsta ir nebesugeba iškelti atsakingų asmenybių. Įsigali vidutinybių pilkuma, prasideda lėtas slinkimas į pralaimėjimą, kadaise baisios ir galingos imperijos irimas.

Tai natūralus procesas, ne kokio nors iš politikų kaltė ar netinkamas valdymas. Visi žmonės ir visos imperijos neišvengiamai prieina mirties stadiją.

Kokie bebūtų veiksmai - jie gali tik paspartinti ar sulėtinti objektyvų istorinį vyksmą. Pakeisti įvykių konkretiką, bet ne sustabdyti būtinybę. 

Ir tada iš valdančiosios klasės paprastai atsiranda asmenybių, kurios pamato ateinantį krachą. Ir imasi veiksmų jam išvengti. Suburia bendraminčių grupes ir anksčiau ar vėliau tampa mirštančių didvalstybių sprendimų priėmėjais. 

Tai dažniausiai atsitinka tada, kai procesas jau tapo negrįžtamas. Ir jie savo veikla ir gelbėjimo veiksmais tik paspartina griūtį.
Tačiau tuo pačiu sužadina viltį. Suteikia galimybę mirštančių darinių žmonėms kurti naują gyvenimą, kuria jie pasinaudoja arba ne.

Vieną tokį lūžių laikmetį jau pragyvenom su M.Gorbačiovu. Dabar griūna kita imperija ir D.Trampas bando tą patį. Apsidairau - kaip viskas pažįstama!

Ir ta pati visuotinė baimė ir abejingumas, kaip 1987 m., kai prie A.Mickevičiaus paminklo tuometiniai "maršistai" ėmė kalbėti tiesą. Ir tas pats R.Songaila, pataikavęs "stipriam centrui" Maskvoje.

Ir dabartinė jo inkarnacija G.Nausėda, kuris lindi giliai Briuselio politinių ir moralinių atliekų komposto duobėj. Kaip ir tada, taip ir dabar kitur jau prasideda atsibudimas, didžiuliai mitingai, demonstracijos. 

Kaip tada, taip ir dabar Lietuvos tvartelyje vėl girdėti tik pašaro rupšnojimas. Tūkstančiai galvų, sukištų į smėlį ir neapykanta atsibudusiems.

Bet pasislėpti krūmuose nuo istorijos nepavyks. Tai, kas prasideda, ateis ir pas mus. Ir kiekvienam teks apsispręsti. Tai bus ne išorinės grėsmes ar kokios nors okupacijos.

Atsibuskim iš to mums įteiginėjamo sapno pagaliau. Tai bus vidinės tautos priešų okupacijos ir emigracijos į nusivilimą pabaigos dar kartą dovanotas šansas. Kuriuo pasinaudosime arba ne.

Trumpam pravertas permainų langas - juk juntat, kaip iš toli padvelkė šviežias oras? Taip, visi dideli visuomenės judesiai visada turi organizatorius ir finansuotojus. 

Net ir spontaniškai pradėtus didelius judesius visada kuluariniai finansai ir politinės galios stengiasi perimti, dažniausiai per jų vadovus. 

Stengsis ir dabar. Per opozicijos lūzerius, pavydžius veidmainius ir mūsų numylėtus garbėtroškas. Per ore persiaunančias nuostabybes ir mūsų naivų patiklumą, per naujai iškeptų gelbėtojų ordas. 

Tik pasikeis vėjai - ir iš krūmų vėl išropos nugalėtojai. Ką galim? Suprasti, kas vyksta ir gali būti. Nesileisti vėl apgaunami.
Rasti žmonių, kuriais galima pasitikėti sunkią akimirką. Kurie nors trumpam nepasiduos, nes jei norite, kad nebūtų, kaip buvo - užmirškime buvusius.

Dabar daug kas sako: juodžiausia tamsa būna prieš aušrą. Bet prisiminkim ir tai, kad šešėliai dingsta vidurdienį. Svarbu nepramiegoti savo laiko, nes jis nepasikartos.