Yra žmogus ir visuomenė, kurie nebeturi tikėjimo niekuo, nei meilės, nei neapykantos, nei didesnių tikslų. Jie nusipelnė gyventi geriau – nes garsiau plojo ir nieko nesukūrė. Homunizmo formulė: iš kiekvieno pagal šunuodegiavimo sugebėjimus, kiekvienam pagal aferų galimybes.
Ir nėra tokio melo, nusikaltimo ar kraujo, kurio jie tam nepaaukotų. Talibanas turi idėjų, sliekų mylėtojai ir molio valgytojai, šventyklų degintojai, ir Papua Gvinėjos žmogėdros taip pat kažkuo tiki. Kovotojai už teisę dulkinti viską, kas kruta, išeina į gatves maskatuodami tuo, ką turi – ir tie iš idėjos.
Bet kokios ideologijos neigimas taip pat yra ideologija, nes žmogui reikia tikslo už savo ribų. Bet yra prakilnybių pasaulis, kur niekas niekuo netiki, tik vaidina tikinčius kuo reikia, kada reikia ir kaip reikia. Iškabose parašyk ką nori – viskas tiks. Vakar viena spalva, šiandien kita, rytoj trečia.
Dažai pigūs, todėl sąžinę perdažyti lengviausia. Visi sotūs, laimingi, šiltai aprengti ir kalba išmokta paukščių naujakalbe. Čia nėra nei idėjų, nei tikslų – tik pašaras. Žolėdžių visuomenė, vergų diduomenė ir numirėlių valstybė, nuo užpakalinės sėdynės valdoma dar gyvo negyvėlio.
Temstant tvartuose aidi ėriukų tylėjimas, tvyro atrajojančių tingulys. Naktimis blausiai švyti ekranėlių akys, mirguliuoja šventės, paradai ir sprogimai. Atodūsių beveik nėra, tik dūzgia sočių parazitų debesėliai. Šilta, drėgna suvirškinto gyvenimo smarvė, užgesusios akys.
Juokingiausia, kad niekas nesijaučia nelaimingu. Vergas, gimęs grandinėse, jas laiko papuošalu. Niekada neišalkęs laisvės, sotumą laiko didžiausia žmogaus teise ir nereikia jam jokios tiesos, nes ji nevalgoma. Kam ta garbė ar sąžinė – jų neiškeisi į nuolaidų kortelę.
Nebereikia ir cenzūros, pakanka melo pačiam sau, nebereikia budelių – užtenka administratorių. Kam lageriai, jei yra paskolos, įmokos, abonementai ir begalinis noras neiškristi iš bendros rikiuotės? Žmogus pats kas rytą prisisega pavadėlį ir pasididžiuodamas jį nusiblizgina.
Didžiausia dorybė – būti kaip visi. Didžiausia nuodėmė paklausti: kodėl? Atsakymas yra, bet jis pavojingas, nes pažadina, o pabudęs žmogus ima matyti, todėl čia nemėgsta nei tikrų didvyrių, nei kvailų idealistų. Išjuokia, apšaukia keistuoliais arba fanatikais, o paskui stato jiems paminklus.
Ištisa daugiaamžė civilizacija, sukūrusi nuostabų kultūros pasaulį ir meno šedevrus, miršta ne nuo bombų ar maro. Nuo sotumo, pilnų šaldytuvų ir tuščių akių. Nuo tų, kurie apie viską turi nuomonę, bet nebeturi nė vieno įsitikinimo. Nuo pasaulio, kuriame viskas leidžiama todėl, kad nebėra nieko, kas būtų verta aukos.
Kai paskutinis tikintysis išeis, niekas net nepastebės. Ekranai toliau mirgės, muzika vis garsyn, reklamos burbuliuos pažadus apie laimę. Vaikai mokysis būti sėkmingais, suaugusieji - kaip gražiai pasenti. Ir virš šitos didžiulės, tobulai organizuotos ramybės tyliai sklandys grifai, ieškodami dar šilto lavono.
Skaityti komentarus