Per pastaruosius metus energetikos sektoriuje netrūko grandiozinių strategijų, planų, deklaracijų apie energetinę nepriklausomybę, transformaciją ir žaliąją ateitį.

Tačiau eiliniam gyventojui svarbiausias rodiklis yra ne strateginių dokumentų skaičius, o mėnesio sąskaita už elektrą ir šildymą. Jei po visų „istorinių sprendimų“ didelė visuomenės dalis vis dar gyvena energetinio skurdo sąlygomis, vis dar planuojami nauji ir dar skambesni projektai, kyla pagrįstas klausimas – kieno interesai buvo ir yra ginami pirmiausia? „Investuotojų“ ar žmonių?

Demokratinėje valstybėje ypač keistai skamba ir užuominos apie parlamentines partijas kaip turinčias „antivalstybinį požiūrį“. „Nemuno aušrą“ į Seimą delegavo Lietuvos piliečiai. Galima nesutikti su jos programa, galima kritikuoti jos siūlymus, tačiau valstybės vadovui reikėtų labai atsargiai vartoti retoriką, kuri leidžia suprasti, kad tik jis ir jo remiamos politinės partijos atstovauja valstybės interesams. 

Dar daugiau klausimų kelia pati logika: jei Prezidentas didžiuojasi išsaugojęs kontrolę energetikos srityje, tuomet natūraliai tenka jam prisiimti ir dalį atsakomybės už rezultatus. Negalima vienu metu sakyti „aš apgyniau strateginę sritį“ ir kartu atsiriboti nuo pasekmių, kai gyventojai ir verslas susiduria su aukštomis energijos kainomis, energetiniu skurdu ar menama nauda vartotojui.

Energetikos politika neturėtų būti matuojama pagal tai, kiek milijardų investuota ar kiek strategijų parašyta. Jos sėkmės kriterijus turėtų būti paprastas: ar Lietuvos gyventojai ir verslas gauna saugią, patikimą energiją už įperkamą ar konkurencingą kainą.

Jei po dešimtmečių „strateginių pergalių“ visuomenė vis dar jaučia nuolatinį kainų spaudimą, vadinasi, dalis prioritetų buvo sudėlioti ne ten, kur reikėjo.