°C
      2019 08 18 Sekmadienis

      Nuostabi Čarlio Čaplino poema apie meilę sau, kurios, tikriausiai, neesate girdėję

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2019-05-22 08:00:00

      Čarlis Čaplinas šiandien žinomas kaip komediantas, kuris nuo 1920-tų iki 1950-tų metų vaidino nebyliuose filmuose ir yra atpažįstamas iš ikoniškos skrybėlės bei ūsų. Nors daugelis žmonių identifikuoja jį kaip nebylių filmų žvaigždę, tačiau keletas žino, koks įžvalgus ir protingas jis buvo.

      Scena iš „Didysis diktatorius“, kurioje Čarlis kalba apie tarpusavio ryšį, įgimtas teises planetoje ir kaip mes pametėme savo tikrąjį kelią vien tik dėl godumo, yra, tikriausiai, geriausias indikatorius, nusakantis vyro išmintį. Nepaisant, kad jis mirė prieš 50 metų, jo palikimas gyvas ir jis vis dar įkvepia žmones. Žemiau pateikta poema suteikia progą įsigilinti į jo unikalų meilės sau suvokimą.

      Nuostabi Čarlio Čaplino poema

      Kai pradėjau mylėti save, supratau, kad sielos skausmas ir sukrėtimai – tai tik įspėjamieji ženklai, jog eini prieš savo prigimtį. Dabar aš žinau: tai Autentiškumas.

      Kai pradėjau mylėti save, supratau, kaip stipriai galiu įskaudinti žmogų primesdamas jam troškimus, kuriems dar neatėjo laikas ir kuriems jis dar nepasirengęs, net jeigu tas žmogus – aš pats. Dabar aš tai vadinu Pagarba.

      Kai pradėjau mylėti save, lioviausi troškęs kitokio gyvenimo ir suvokiau, jog viskas aplinkui mane skatina augti. Šiandien aš tai vadinu Brendimu.

      Kai pradėjau mylėti save, supratau: kad ir kur būčiau, esu reikiamoje vietoje reikiamu laiku, ir visa, kas man nutinka, nutinka tada, kada reikia, taigi man nėra dėl ko nerimauti. Dabar aš tai vadinu Pasitikėjimu.

      Kai pradėjau mylėti save, lioviausi švaistęs savo laiką ir kūręs grandiozinius ateities planus. Dabar aš darau tai, kas man teikia malonumo ir džiaugsmo, tai, ką man patinka daryti, kas džiugina širdį, ir darau tai savaip, savo tempu. Dabar aš tai vadinu Paprastumu.

      Pradėjęs mylėti save, išsilaisvinau nuo to, kas kenkia mano sveikatai – maisto, žmonių, daiktų, situacijų ir visko, kas tempia mane žemyn ir tolyn nuo savęs. Kadaise vadinau šį požiūrį sveiku egoizmu. Dabar vadinu tai Meile pačiam sau.

      Kai pradėjau mylėti save, lioviausi stengtis visada būti teisus, ir nuo to laiko rečiau klystu. Dabar aš suprantu, jog tai Kuklumas.

      Kai pamilau save, lioviausi gyventi praeitimi ir nerimauti dėl ateities. Dabar gyvenu šia akimirka, kurią VISKAS ir vyksta. Dabar gyvenu kasdien, diena po dienos, ir vadinu tai Pasitenkinimu.

      Tada, kai pradėjau mylėti save, supratau, kad protas gali trikdyti ir net susargdinti. Bet kai sujungiau jį su savo širdim, jis tapo man vertingu sąjungininku. Šią sąjungą aš vadinu Širdies išmintimi.

      Mums jau nereikia bijoti konfliktų, susidūrimų ir kitokių problemų, kylančių iš savęs ar iš kitų. Net žvaigždės susiduria viena su kita, tačiau iš šių susidūrimų gimsta nauji pasauliai. Dabar aš žinau: tai Gyvenimas!

      Koks nepaprastas kūrinys apie meilę sau! Sunku nepastebėti, kad Čarlis buvo išmintingas vyras, kuris per savo gyvenimą išmoko daug. Poema siunčia galingą žinutę: kiekviena gyvenimiška patirtis gali būti pamoka. Nors iš pradžių to galime ir nesuprasti, tačiau prisimindami praeities įvykius, galime suvokti, jog būtent jie suformavo mus tokius, kokie esame dabar. Kiekviena poemos eilutė moko, tad kai kitą kartą galvosite, jog esate ne pakankamai geri, prisiminkite bent keletą jų. 

      Skaityti komentarus