Birželio 24-oji Lietuvoje yra daugiau nei paprasta vasaros šventė. Tai diena, kurioje susilieja gamta, senosios baltų tradicijos, krikščioniškas paveldas ir žmogaus troškimas bent trumpam sugrįžti prie savo šaknų.
Joninės – viena seniausių ir labiausiai lietuvių mėgstamų švenčių. Nors šiandien daugeliui ji asocijuojasi su laužais, koncertais ir varduvėmis, iš tiesų jos prasmė yra kur kas gilesnė. Ši šventė gimė dar gerokai prieš krikščionybės atėjimą į Lietuvą ir buvo siejama su vasaros saulėgrįža, gamtos pilnatve bei žmogaus ryšiu su pasauliu.
Rasos, Kupolinės ar Joninės?
Etnologai primena, kad seniausias šios šventės pavadinimas yra Rasos arba Kupolinės. Tai baltų saulėgrįžos šventė, minima tuo metu, kai gamta pasiekia didžiausią brandą, o dienos būna ilgiausios. Vėliau, Lietuvoje įsitvirtinus krikščionybei, ši šventė buvo susieta su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena, todėl atsirado Joninių pavadinimas.
Nors pavadinimai skirtingi, daugelis senųjų papročių išliko iki mūsų dienų ir šiandien yra neatsiejama Joninių dalis.
Ugnis, vanduo ir žolynai
Mūsų protėviai tikėjo, kad trumpiausią metų naktį gamta įgauna ypatingą galią. Buvo manoma, kad vanduo, rasa ir žolynai tą laiką turi gydomųjų savybių, o ugnis padeda apsivalyti ir sustiprėti.
Todėl Joninių vakarą būdavo kūrenami laužai, aplink kuriuos žmonės dainuodavo, šokdavo ir budėdavo iki aušros. Tikėta, kad peršokus per laužą galima nusikratyti nelaimių ir pasisemti stiprybės ateinantiems metams.
Ne mažiau svarbus buvo ir vanduo. Iki šiol išlikęs tikėjimas, kad Joninių rytmečio rasa turi ypatingą galią. Senoliai anksti keldavosi nusiprausti rasa ar net basomis pereiti per rasotą pievą, tikėdami, kad tai suteiks sveikatos, grožio ir gyvybinės energijos.
Paparčio žiedas – laimės simbolis
Turbūt nėra garsesnio Joninių simbolio nei paparčio žiedas.
Nors visi žinome, kad paparčiai nežydi, legenda pasakoja, jog būtent Joninių naktį vienam trumpam momentui pražysta stebuklingas žiedas. Jį suradęs žmogus įgyja išminties, laimės ir gebėjimą suprasti pasaulio paslaptis.
Tačiau iš tiesų paparčio žiedo paieškos visada buvo ne tik folkloro dalis. Tai simbolinis kvietimas ieškoti savo vidinio lobio – to, kas gyvenime iš tiesų svarbu.
Vainikai ir likimo ženklai
Joninių naktį merginos pindavo vainikus iš laukų gėlių ir žolynų. Jie būdavo leidžiami į upę ar ežerą, tikintis sužinoti savo ateitį. Pagal vainiko plaukimo kryptį, greitį ar likimą buvo spėjama apie būsimą meilę ir gyvenimo kelią.
Vainikas simbolizavo gyvenimo ratą, gamtos cikliškumą ir žmogaus ryšį su pasauliu.
Kodėl Joninės svarbios ir šiandien?
Gyvename laikais, kai technologijos leidžia pasiekti beveik viską, tačiau kartu daugelis jaučia vis didesnį nuovargį, skubėjimą ir atsiribojimą nuo gamtos.
Galbūt todėl Joninės išlieka tokios gyvos.
Jos primena, kad žmogui reikia ne tik darbo ir pareigų. Jam reikia laužo šviesos, bendrystės, dainų, gamtos kvapo ir laiko pabūti su savimi.
Joninės kviečia bent trumpam sustoti ir prisiminti, kad esame neatsiejama gamtos dalis. Kad gyvenimas vyksta ne tik tarp sienų, bet ir po atviru dangumi.
Šviesa, kuri gyvena mumyse
Joninių šventė dažnai vadinama šviesos švente.
Tačiau kalbama ne tik apie Saulę.
Tai ir žmogaus vidinės šviesos paieškos. Apie gebėjimą džiaugtis gyvenimu, būti dėkingam už tai, ką turime, ir neprarasti ryšio su savo šaknimis.
Galbūt todėl Joninės Lietuvoje išlieka tokios mylimos. Jos primena tai, ką mūsų protėviai žinojo jau prieš šimtmečius: laimė dažnai slypi ne toli, o visai šalia – rasos laše, laužo liepsnoje, artimųjų juoke ir vasaros nakties tyloje.
Tad birželio 24-ąją verta ne tik pasveikinti Jonus ir Janinas. Verta bent trumpam sustoti, pakelti akis į dangų ir pajusti, kaip pilnatvės kupina vasara kviečia švęsti patį gyvenimą.
Skaityti komentarus