Vidinis sąmoningumas nėra dar viena praktika, kurią reikia „teisingai atlikti“. Tai ne metodas, ne tikslas ir ne pasiekimas. Tai būsena, kai žmogus ima matyti save tokį, koks jis yra, be nuolatinio bėgimo nuo savęs ir be noro bet ką savyje taisyti per jėgą.
Sąmoningumas prasideda ne tada, kai viskas tampa aišku, o tada, kai atsiranda drąsa būti su tuo, kas viduje vyksta. Su mintimis, jausmais, kūno pojūčiais, net su chaosu. Tai buvimas, kuris nereikalauja keistis, bet būtent dėl to keičia.
Sąmoningumas – tai gebėjimas matyti, o ne kovoti
Daugelis žmonių gyvena nuolatinėje vidinėje įtampoje, bandydami „atsikratyti“ nepatogių jausmų. Pyktis, liūdesys, pavydas ar baimė dažnai laikomi trukdžiais, kuriuos reikia pašalinti. Tačiau sąmoningumas keičia kryptį – jis kviečia ne kovoti, o pamatyti.
Kai jausmas yra matomas, jis nustoja valdyti. Kai mintis pastebima, ji nebėra tiesa, o tik mintis. Šioje erdvėje gimsta pasirinkimas, o kartu – ir vidinė laisvė.
Pirmoji sąmoningumo dovana – ramybė, kuri nepriklauso nuo aplinkybių
Tai ne nuolatinė palaima ir ne dvasinis pakilimas. Tai gili, tyli ramybė, kuri atsiranda tada, kai nustoji bėgti nuo savęs. Net sunkiose situacijose atsiranda jausmas, kad „aš esu čia“ ir „manęs pakanka“.
Ši ramybė nėra išorinė. Ji neateina per sėkmę ar santykius. Ji gimsta iš vidinio stabilumo – iš gebėjimo išbūti savyje.
Antroji dovana – aiškumas
Sąmoningas žmogus ima aiškiau matyti, kas yra jo, o kas – perimta. Kur baigiasi jo tikrieji norai ir prasideda lūkesčiai, baimės ar įpročiai. Atsiranda gebėjimas atskirti impulsą nuo sprendimo.
Aiškumas nereiškia, kad visada žinai atsakymus. Jis reiškia, kad nebeklaidini savęs.
Trečioji dovana – autentiškumas
Vidinis sąmoningumas pamažu nuima kaukes. Ne todėl, kad „reikia būti tikram“, o todėl, kad nebelieka prasmės apsimetinėti. Kai žmogus priima save, jam nebereikia nuolat įrodinėti savo vertės.
Santykiai tampa paprastesni, nuoširdesni, gilesni. Nebeliko kovos už vaidmenis – lieka buvimas.
Ketvirtoji dovana – emocinė branda
Sąmoningumas leidžia jausti be kaltės ir baimės. Pykti – be destrukcijos. Liūdėti – be savęs gailėjimo. Džiaugtis – be prisirišimo. Emocijos tampa informacija, o ne tuos, kas valdo gyvenimą ir pasirinkimus.
Tai nereiškia, kad emocijų mažėja. Jos išlieka, tačiau keičiasi santykis su tuo, ką jauti.
Penktoji dovana – atsakomybė be kaltės
Sąmoningas žmogus prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, bet ne per saviplaką. Jis mato savo pasirinkimus, modelius, ribas ir nebebėga nuo jų. Tačiau kartu jis mokosi sau atleisti.
Atsakomybė čia tampa laisve, o ne našta.
Sąmoningumas nėra greitas kelias
Tai lėtas, tylus procesas. Be fanfarų. Be dramų. Be garantijų. Be pasirodymo. Tačiau jis atveria tai, ko neįmanoma nusipirkti ar išmokti – vidinį buvimą su savimi.
Ir galbūt didžiausia jo dovana yra ne ramybė, ne aiškumas ir net ne meilė sau. Didžiausia dovana – gebėjimas būti gyvam, čia ir dabar, be nuolatinio laukimo, kada pagaliau prasidės gyvenimas.
Nes sąmoningume gyvenimas jau vyksta.
Skaityti komentarus