Jei išsiruošėm kelionei po pasaulį, pradžiai atrodytų logiška visiškai sutvarkyti savo automobilį ir tik tuomet judėti. Nes judėti kai padanga nuleista, o priekinis stiklas purvinas yra ne tik neefektyvu, bet ir pavojinga.
Visata mums davė jusles, intelektą ir širdį, kad judėdami, patektume ten kur mums bus dar geriau. Kūnas nugabena. Protas suranda kelią. O širdis pasako kuris variantas yra teisingas, sąžiningas ir prasmingas.
Kai kūnas, protas ir širdis veikia puikiai, kiekvienas pasirinktas veiksmas atveda prie dar malonesnės realybės versijos. Tuomet jaučiamės gerai. Bloga savijauta rodo, kad kažkas viduje išsiderino. Ar kūnas sudribo. Gal melas sujaukė realybės paklodę. O gal širdis užsimerkė, nes padariau kažką, kas teršia jos tyrumą. Blogos savijautos apgultyje atsiranda įspūdis, kad spręsti problemą reikia staigiai. Juk kai būna bloga, norisi kuo greičiau iš to ištrūkti. O iš tikrųjų reikėtų duoti sau laiko. Įsižiūrėti, kas būtent juodu debesimi užstoja man širdį. Vertinga idėja ateis ne iš blaškymosi. Sprendimas ateis, kai debesys prasisklaidys ir mes vėl matysime šviesą.
Ar buvo tekę abejoti dėl savo pasirinkto kelio veiksmingumo?
-Ar man kirpti plaukus, ar ne?
-Ar stoti į vadybą, ar stoti į dailę?
-Ar eit šiandien į koncertą, ar ne?
Tūkstančiai abejonių palieka randus spontaniškos laisvės veide. Žandikauliai susispaudžia, lūpos sustingsta, o akys pradeda nervingai šokinėti. Jei bent tos abejonės naudos atneštų. Juk tie, kas neviltyje, liks neviltyje ir nusikirpę plaukus ir juos augindamiesi. O tie, kas vadovaujasi širdimi, suras galimybių džiaugtis ir dailėj, ir vadyboj.
Didžiausios asmenybių krizės įvyksta, kai bandome savo gyvenimą gerinti iš depresyvios, panikuojančios ar įtemptos būsenos. O aš sakau, pradžiai prisipūsk padangas - po to važiuok. Tad jei dabar turite neišsprendžiamą problemą, nebandykite jos spręsti, kol neįsitikinsite, kad šiuo metu galite girdėti savo širdies balsą. Dėkingumas, atjauta, geranoriškumas, empatija, atleidimas...
Žemiausias širdies jausmo rodiklis - tai kai širdies erdvėje nieko nejaučiam. O jei ką ir jaučiam, tai yra labai nemalonu, dėl to dėmesys bėga į racionalų minčių pasaulį. Daug žino, bet niekas nedžiugina. Kai krūtinės ląstoje jaučiama slegianti našta - prasti reikalai. Reikėtų atgailavimo, verkimo, atsiprašymo, klaidų taisymo, tarnystės. O jei širdyje maloni šiluma, sveikinu! Jūs esate tikroji šios planetos pažiba. Gyvenimo meno meistrai, kurie iš tikrųjų suprato, kas yra vertybė, o kas laikina dekoracija.
Kur man eit, jei manęs neveda meilė? Be jos ši žemė tik niūrūs užkaboriai ir įtartinos landynės. Kur beeičiau, ta pati beprasmybė ir veriantis liūdesys. O jei mane veda meilė, koks skirtumas kur man eit? Visur stebuklų ištroškusios lysvės. Visur dangus kviečia žydėti.
Skaityti komentarus