Ramybė ateina ne tuomet, kai viskas lengva, tačiau kai turi dėl ko visa tai įveikti. Pagalvok, dėl ko Tu gyveni. Pasitikėk Dievu, pažvelk į savo Mylimųjų veidą ar nuotraukas.
Pasaulyje, kuriame mes jau įpratome viską gauti iš karto, išmokti laukti ir būti kantriems yra iššūkis. Jeigu priimsim jį - tapsime daug didesni ir kūnu, ir dvasingumu.
Sudėtingose situacijose mes galim pamatyt tikrą žmogų. Lengva mylėti, kai viskas sekasi - o Tu pabandyk mylėti, kai reikia kažko atsisakyti.
Jeigu klausysim savo širdies, mes išmoksime ne tik saugoti savo imuninę sistemą, plauti rankas, pirkti mažiau, saugoti pačius save - mes išmoksime saugoti vienas kitą.
Visas šis laikas yra galimybė dar kartą pamilti ne svarbius dalykus, bet pačius svarbiausius, nes svarbiems dalykams mes neturime laiko. Gaila gyvenimo paviršiui - mes kviečiami į gelmę.
Tai nuostabus laikas pažinti Dievą kaip mylimąjį, kuris sėdi ne tik Mišiose, Bažnyčioje, bet ir mūsų kasdienybėje, ypač kai mumyse laimi ne mūsų norai ar interesai, bet gebėjimas galvoti apie kitus.
Suprasime, kad bučiniai egzistuoja ir per atstumą, nes patikėsim dalykais, kurie nėra tik paliečiami, pamatomi ar pamatuojami.
Suprasime, kad svarbūs dalykai patvirtinami ne tik akimis ir regėjimu, bet pasišventimu, tikėjimu ir valia.
Mūsų turtas taps didesnis, nes įgysime dar daugiau žmonių, su kuriais dalinsimės viskuo, ką turim. Namai bus dideli, nes juose bus vietos kitiems.
Ir turbūt pats svarbiausias supratimas, kurį įgysime: ne visada galėsime išgelbėti visus ir pasaulį, bet jeigu išgelbėsime bent vieną žmogų - mes patys tapsime labiau žmonėmis.
Skaityti komentarus