Yra būsenų, kai visa vidinė energija skiriama bandymams pasikeisti: tapti ramesniam, ryžtingesniam, „normalesniam“, atitikti vidinius ir išorinius standartus. Žmogus deda visas pastangas, pasitelkia valią, planuoja, analizuoja, kritikuoja save dėl silpnybių ir atidėliojimo. Tačiau tikro judėjimo pirmyn nevyksta. Nes pokyčiai negimsta iš spaudimo. Jie neįvyksta per pastangas tapti kažkuo kitu.
Paradoksalu, tačiau tikroji transformacija prasideda ne tada, kai aktyviai dirbame su savimi, o tada, kai viduje sutinkame būti tuo, kas esame dabar. Terapijoje dažnai matome, kad tvarūs pokyčiai ateina tuomet, kai žmogus nustoja kovoti su savimi ir pradeda iš tikrųjų būti tame, ką išgyvena. Savo nerimo, pykčio, kaltės ar pasimetimo pripažinimas – be siekio visa tai „sutaisyti“ – tampa lūžio tašku.
Tai nereiškia atsisakyti augimo. Tai reiškia pakeisti pagrindą, ant kurio jis statomas. Pokyčiai tampa įmanomi tada, kai žmogus nustoja save gėdinti ir pradeda save girdėti. Ne ignoruoti, ne racionalizuoti, ne peršokti per jausmus, o išlikti su jais ryšyje. Tai ir yra buvimas dabarties akimirkoje – gebėjimas būti su tuo, kas yra, nuo to nebėgant.
Būtent toks įsitraukimas – dėmesingas, gyvas ir priimantis – sukuria sąlygas augti. Ne išorinė motyvacija, ne spaudimas ar prievarta. O vidinis aiškumas: „Štai aš. Štai tai, ką dabar išgyvenu. Ir tai jau verta mano dėmesio.“
Šioje vietoje atsiranda dirva tikriems pokyčiams – ne paviršutiniškiems ir ne primestiems, o tiems, kurie išauga iš asmeninės patirties gelmės.
Skaityti komentarus