Iš tiesų nuobodulys dažniau būdingas tiems, kurie partnerius keičia lyg pirštines. Jie keičia dekoracijas, tačiau pjesės siužetas vis tas pats: susižavėjimas, pripratimas, persisotinimas, nusivylimas, kaltinimai.

Nauji veidai, nauji vardai, nauji pažadai – tačiau galiausiai tie patys konfliktai. Nauja lova, bet ta pati vidinė tuštuma. Tai uždaras ratas savimeilės karuselėje.

Iš tikrųjų ištikimybė yra pats radikaliausias nekonformizmas pasaulyje, apsėstame vartojimo konformizmo. Tai drąsiausias, labiausiai „ne pagal madą“ ir kartu nuostabiausias pasirinkimas.

– Bičiuli, o kas, jeigu visą gyvenimą vijaisi laimės miražus, o tikrasis lobis buvo likti vienoje vietoje ir kantriai kasti gilyn?

– Aš kasiau, kasiau, o ten pasirodė tuščia.

– Jei po daugelio metų pastangų širdyje liko tuštuma, vadinasi, tu ne visai kasei. Greičiau skraidžiojai iliuzijose. Apsimetei, laukei, reikalavai, skaičiavai. ėmei, matavai, pretendavai, ignoravai. Praeidavai pro šalį, blaškeisi, skubėjai, atidėliojai, lyginai. Bijojai, gyniesi, užsisklęsdavai.

Bet neinvestavai. Nesiklausydavai. Neįsižiūrėdavai. Neduodavai. Neatleisdavai be sąlygų. Nedėkodavai iš širdies. Nejautėi jos kvėpavimo ir širdies plakimo tamsoje.

Ištikimybė – tai darbas, o ne pasyvus laukimas.

Už namų ribų žmonės vertina tvirtumą, gebėjimą prasimušti, ryžtingą žvilgsnį. Tačiau namai – paskutinė vieta žemėje, kur turėtum būti vertinamas už tai.

Svarbu laiku persijungti. Nusivilkti šarvus prieškambaryje kartu su purvinais batais. Čia svarbūs ne kumščiai, kuriais išsikovojai vietą po saule, o šiltas petys, į kurį gali atsiremti, kai atrodo, kad visas pasaulis ritasi į pragarą.

Šeima yra vienintelė teritorija, kur tavo stiprybė matuojama ne tuo, kiek gali pasiimti iš pasaulio, o tuo, kiek šilumos sugebi atiduoti tiems, kuriems tavęs reikia.