Čia visas dėmesys skiriamas tik protui ir nervinėms reakcijoms, kurios daro įtaką hormonų, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemoms. Reaguoja kūnas, o siela yra tarsi nuošalyje, kūnas jos nejaučia. Tokia „meilė sau“ yra iliuzinė ir nukreipta tik į savanaudišką narcisizmą.

Iš tikrųjų mylėti nėra taip lengva. Mažai kas moka mylėti. Net meilė tarp vyro ir moters negali būti vadinama meile tikrąja to žodžio prasme, nes kiekvienas sau nori gauti kuo daugiau iš antrosios pusės. Teisingiau būtų tokią meilę vadinti simpatija su troškimu turėti priešingos lyties asmenį, net jei tas troškimas yra ir su dvasiniais atspalviais. 

Viskas priklauso nuo traukos jėgos ir gebėjimo atpažinti būtent tą žmogų, kuris įtrauktas į vidinę programą, kad jis bus šiame gyvenime sutiktas bendram dvasiniam ir kūniškam potyriui. Ši jėga skiriasi priklausomai nuo konkrečios poros poreikių. Jei troškimai yra nepatenkinami arba nepriimtini kitam žmogui, „meilė“ greitai išgaruoja kaip dūmai. Taigi teisingiau būtų suvokti žmogišką meilę kaip laikiną sąjungą, kurią skatina fiziologiniai instinktai.

Panašiai atsitinka ir su meile vaikams (apie meilę tėvams aš iš viso tyliu). Iš esmės tai yra akla meilė, kurstoma grynai savanaudiškų jausmų su karštu noru iš savo vaiko užauginti idealą intelektualinėje, profesinėje, moralinėje srityse. Tėvai retai domisi tuo, ko nori pats vaikas, o jam keliami reikalavimai dažnai yra labai aukšti. Daugelis tėvų net nebando išsiaiškinti, kuria kryptimi vaikas turėtų vystytis toliau. Dažnai veltui sugaištama daug laiko primestoms švietimo rūšims, kurios domina tik tėvus. Toks vaikas kai suauga arba iš inercijos juda nemylima kryptimi, arba viską meta ir kardinaliai pakeičia veiklos sritį.

Žemiški žmonės meile vadina prisirišimą, kuris nėra tikroji meilė. Prisirišimo laipsnis nuolat svyruoja. Ir net besąlyginės meilės sąvoka aiškinama labai iškreiptai.

Tikra meilė pasiekiama aukštesnio sąmoningumo žmogui. O tie, kurie akcentuoja meilę sau, tik pateisina savo egoizmą. Kam žmogui to reikia? Juk kas gyvena meile, apie tai tiesiog tyli, jam nėra poreikio tai įgarsinti ar net galvoti apie meilę. Triukšmas girdisi tik todėl, kad „kasdien keičiasi mados...“.

Kodėl tai vyksta? Ne todėl, kad žmogus nemokytas mylėti, to išmokti neįmanoma. Genetiniame kode įdėta yra daug dalykų. Tačiau kūne, kuris egzistuoja dualiame 3D pasaulyje, didelė dalis DNR yra užblokuota. Siela aktyviai veikia, bet kūnas jos negirdi, nejaučia, nes siela silpna, o žmogus išbalansuotas. Iš čia kyla daug bėdų. Jei nėra pusiausvyros, vadinasi, nėra ir meilės, arba ji vos juntama. Iš to išplaukia, kad meilė žmoguje yra suvaržyta dėl kūno ir sielos disbalanso, nes siela nesugeba nusiųsti reikiamo signalo į smegenis, kad protas tai suvoktų. Tokia siela gali būti tik aukštesnių jėgų, dažniausiai tamsiųjų, marionetė. Paprastai jai labai sunku pačiai pasirinkti Šviesą, o tai sukelia stiprius svyravimus ir baimę - tiesioginę meilės priešybę. Tačiau vis tiek reikia suvokti: kuo aukštesnis sąmonės lygis, tuo lengviau galima bus atskleisti meilės energiją.

Kaip patobulinti save kaip asmenybę? Reikia dažniau išjungti protą ir treniruotis jausti savo vidinį balsą. Atsiminkite, kad čakros taip paprastai neatsiveria, mes čia ne šiaip išgyvename skirtingus savo vystymosi etapus. Daug kas priklauso nuo noro ir siekio pažinti Tiesą, kuri padės pagreitinti pabudimo ir nušvitimo procesą.

Tai kas iš tikrųjų yra meilė sau? Paimkime biblijinį įsakymą: „37 Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“: 38 tai pirmasis ir didžiausias įsakymas; 39 antrasis panašus į jį: mylėk savo artimą kaip save patį" [Mt 22]. Biblijoje daug kas iškraipyta, o įsakymai taip pat perteikti iš žydams palankios pozicijos, todėl šių frazių prasmė gali būti interpretuojama kiek kitaip: mylėk savo dieviškumą savyje, nes siela yra Dievo dalelė, o tada mylėk tą patį dieviškumą kituose žmonėse Čia kalbame ne apie žmones kaip tokius, o apie jų įkūnytas sielas, kurios taip pat mokosi gyventi Žemėje. 

Energetinis biblijinio įsakymo aiškinimas toks: reikia atvesti į save į pusiausvyrą, t.y. harmonizuoti kūną su siela ir tik tuomet bus įmanoma subalansuoti kitus žmones. Čia tinka ir biblinis palyginimas apie rąstą ir krislą akyje.

Tikroji meilė yra pusiausvyros energija. Ji yra beaistrė, visa apimanti, visą kurianti ir palaikanti harmoniją. Ji nėra simpatiška, gali įskaudinti, prireikus gali rimtai supurtyti. Taigi nemanykite, kad meilė yra tik malonumai, dažnai būna visiškai priešingai. Turite tai priimti, suvokti ir susijungti su savo vidine išmintimi.