Karą vienas turtingas vyras nutarė įsigyti paveikslą, į kurį žiūrėdamas jis jaustų ramybę. Jis įsteigė prizą ir pažadėjo milijoną tam, kuris nutapys ramiausią paveikslą iš visų. Ir tada iš visos šalies ėmė plaukti dailininkų darbai. Jų buvo begalė. Peržiūrėjęs visus paveikslus, turtuolis atkreipė dėmesį tik į du iš jų.

Viename, šviesiame ir saulėtame, buvo pavaizduotas visiškai idiliškas peizažas: vidurdienio vasaros saulėje spindėjo mėlynas ežeras, į vandenį šakas tiesė medžiai, vandens paviršiuje plaukiojo baltos gulbės, o tolumoje matėsi nedidelis kaimelis ir pievoje ramiai ganėsi žirgai.

Antrasis paveikslas buvo visiška priešingybė pirmajam: jame dailininkas pavaizdavo aukštą pilką uolą, iškilusią virš neramios jūros. Siautė audra, bangos buvo tokios didelės, kad siekė beveik pusę uolos, danguje kabojo sunkūs, žemi perkūnijos debesys, o uolos viršūnėje matėsi tamsūs ir grėsmingi medžių siluetai, apšviesti nesibaigiančių žaibų.

Vaizdą buvo sunku pavadinti ramiu. Tačiau įsižiūrėjęs atidžiau, turtuolis uolos šešėlyje pamatė nedidelį krūmą, augantį iš plyšio uoloje. Ant jo buvo lizdas, o jame išdidžiai tupėjo mažas baltas paukštelis. Sėdėdamas ten, apsuptas stichijos šėlsmo, jis perėjo savo būsimus jauniklius.

Būtent šį paveikslą išsirinko turtuolis, nes manė, kad jis skleidė daug daugiau ramybės nei pirmasis. Taip yra todėl, kad iš tiesų ramybė jaučiama ne tada, kai aplink tvyro tyla ir niekas nevyksta, o tada, kai, kad ir kas vyktų aplinkui, gali išlikti ramus savyje...

Šaltinis