Kiekvienas žvilgsnis, kiekviena tylos akimirka, kiekvienas ištartas ar neištartas žodis prie šio stalo turi svorį. Kartais labiau nei pats maistas. Nes Kūčių vakarą mes maitiname ne kūną, o santykius. Arba jų stygių. Maitiname tai, kam leidžiame būti: šilumą arba atstumą, artumą arba seną skausmą.

Kūčios labai aiškiai parodo, kur yra mūsų dėmesys. Ar jis nukreiptas į buvimą kartu, ar į pareigas. Ar mes tik „atliekame“ šventę, ar iš tikrųjų leidžiame sau sustoti. Dėmesys – tai pati stipriausia energija. Ten, kur jis krypsta, ten auga ryšys. Arba gilėja tylos siena.

Šis vakaras dažnai pažadina nenumaldytą ilgesį. Tų, kurių nebėra. Tų, su kuriais nutrūko ryšys. Tų, su kuriais sėdime prie vieno stalo, bet jau seniai nekalbame iš širdies. Ir tai nėra blogai. Kūčios nėra apie tobulumą. Jos apie tiesą. Apie drąsą pamatyti, kas gyva mūsų viduje, net jei tai skauda.

Tačiau Kūčių vakaras turi ir didžiulę gydančią galią. Ne per iškilmingus žodžius ar idealias emocijas, o per paprastą buvimą. Kartais užtenka tyliai pabūti kartu. Kartais – išgirsti be bandymo taisyti. Kartais – atleisti mintyse, net jei garsiai dar nepavyksta.

Kūčių stalas kviečia susitaikyti. Ne tik su kitais, bet ir su savimi. Su tuo, ko nepavyko pakeisti. Su tuo, kas neišsipildė. Su tuo, kas dar gyja. Ši naktis primena, kad šviesa gimsta ne tada, kai viskas tobula, o tada, kai priimame tamsą be kovos.

Todėl verta savęs paklausti: ką aš šiandien maitinu? Ar maitinu senas nuoskaudas, ar leidžiu joms tyliai pasitraukti? Ar maitinu atstumą, ar renkuosi bent mažą žingsnį artumo link? Ar leidžiu šiai šventei paliesti mano širdį, ar tik laikau ją rankose kaip dar vieną pareigą?

Kūčios – tai ne tik vakarienė. Tai vidinis susitikimas. Su savo ilgesiais. Su savo artimaisiais. Su savo širdimi. Ir kiekvienas pasirinkimas šį vakarą – net pats tyliausias – maitina tai, ką nešimės į ateinančius metus.

Kartais didžiausia dovana prie Kūčių stalo yra ne tai, kas padėta lėkštėje, o tai, ką leidžiame sau pajusti ir paleisti.