Kuklumas, išauklėjimas, gerumas – nuostabios savybės. Tačiau tikrovėje jos dažnai virsta spąstais, jei šalia atsiranda nesąžiningas žmogus. Kai gera siela susiduria su be sąžinės, gerumas ima veikti prieš ją pačią.

Moteris turi būti išmintinga – ne kieta, o sąmoninga. Ji turi gebėti atpažinti, kas yra šalia: tas, kuris saugo, ar tas, kuris sekina. Tačiau norint suprasti kitus, pirmiausia reikia išgirsti save ir sąžiningai paklausti: kodėl aš nuolat statau save į paskutinę vietą?

Niekas neploja moteriai, kuri aukoja save. Niekas nepadėkos už bemieges naktis, suardytus nervus ir nuovargį. Kai pati taupai savo laiką, sveikatą, meilę, kiti taip pat nustoja tai vertinti. Ir vieną dieną žvelgi į veidrodį ir klausi: kur dingo aš?

Taupymas sau prasideda nuo meilės – vaikams, vyrui, šeimai. Iš pradžių atiduodi viską jiems. Vėliau – tik likučius sau. Ilgainiui jie pripranta: tu visada „jiems“. Ir kai pagaliau išdrįsti pasakyti: „Aš taip pat noriu gyventi sau“, aplink pakyla nesupratimo banga: „Kaip tai – tu?“

Tačiau būtent tą akimirką prasideda tikroji laisvė. Nes kiekviena moteris turi teisę į save – į ramybę, į svajonę, į savą rytą su kava, net jei pasaulis reikalauja ko kito.

Netaupyk savęs – nei smulkmenose, nei esminiuose dalykuose. Nes taupyti save reiškia tarti pasauliui: „Aš neverta daugiau.“ O pasaulis visada girdi, ką mes apie save galvojame.

Gyvenk dabar. Skaityk knygą, kurią seniai atidėliojai. Gerk kavą, kurią mėgsti. Miegok, kai esi pavargusi. Šypsokis be priežasties. Laikas, praleistas harmonijoje su savimi, nėra veltui – jis gydo.

Atmink: kai pradedi mylėti save, gyvenimas ima mylėti tave atgal.

Nes pasaulis visada atspindi tai, kaip mes patys su savimi elgiamės.