Tačiau Kalėdos iš tikrųjų nėra apie nuolatinį džiaugsmą. Jos apie šviesą, kuri gimsta tamsoje. Apie tylą, kurioje telpa ir liūdesys, ir ilgesys, ir prisiminimai. Apie trapumą, o ne tobulumą. Apie tai, kas tikra, o ne tai, kas gražiai atrodo.

Daugelis žmonių per Kalėdas išgyvena liūdesį. Kažko nebėra – artimo žmogaus, santykių, buvusio artumo, vidinio saugumo. Kažkas neišsipildė. Kažkas skauda jau ne pirmus metus. Ir tai nereiškia, kad su žmogumi kažkas negerai. Tai reiškia, kad jis gyvas ir jaučiantis.

Liūdesys per šventes dažnai tampa nepageidaujamas. Jį bandoma užgožti triukšmu, maistu, veikla, priverstiniu linksmumu. Tačiau jausmai neišnyksta vien todėl, kad juos ignoruojame. Jie tik pasitraukia giliau. O tikrumas prasideda ten, kur leidžiame sau jausti tai, kas yra, ne tai, kas „turėtų būti“.

Autentiškumas per Kalėdas – tai drąsa nenuslėpti savęs. Tai leidimas sau nebūti nuolat geros nuotaikos. Tai gebėjimas pasakyti „man šiandien liūdna“ vietoje išmoktos frazės „viskas gerai“. Tai pasirinkimas būti tikru užuot vaidinus.

Kai leidžiame sau būti tikri, keičiasi ir santykiai. Nebereikia įrodinėti, kad esame laimingi. Nebereikia lygintis su kitais. Nebereikia atitikti šeimos ar visuomenės lūkesčių. Atsiranda daugiau tylos, bet toje tyloje gimsta tikras ryšys – ne paremtas kaukėmis, o nuoširdumu.

Kalėdos gali būti labai jaukus laikas. Jei leidžiame sau neskubėti. Jei nevertiname savęs pagal šventinę nuotaiką. Jei suprantame, kad šviesa nereiškia nuolatinio džiaugsmo – ji reiškia sąmoningumą. Gebėjimą pamatyti save tokį, koks esi šiandien.

Galbūt tikros Kalėdos prasideda tada, kai nusiimame kaukes. Kai nebesistengiame atrodyti, o pradedame būti. Kai vietoj tobulos šventės leidžiame sau tai, kas tikra. Kai priimame save ir artimuosius su visais jausmais, su visomis būsenomis, su atvira širdimi.

Nes būtent ten, kur esame tikri, gimsta šiluma. Ne dekoracijose, ne dovanose, ne tradicijose. O žmogaus buvime su savimi ir kitu – be apsimetimo.