Dvasinis ego gimsta tada, kai dvasingumas tampa ne keliu į tiesą, o nauja tapatybe. Žmogus pradeda tapatintis su savo „dvasiniu įvaizdžiu“: jis jaučiasi labiau pabudęs, sąmoningesnis, „aukštesnėse vibracijose“ nei kiti. Iš išorės tai gali atrodyti kaip ramybė ir išmintis, tačiau viduje dažnai slepiasi tas pats senas ego – tik apsirengęs šviesesniais rūbais.

Vienas pagrindinių dvasinio ego požymių – subtilus pranašumo jausmas. Ne visada atviras, dažniau užmaskuotas. Tai gali pasireikšti mintimis: „Aš jau peraugau šitas temas“, „jie dar miega“, „aš matau giliau“. Tokiu būdu atsiranda nematoma riba tarp „aš“ ir „jie“, o ten, kur yra atskirtis, sąmoningumas baigiasi.

Sąmoningumas niekada nekalba iš aukšto. Jis kalba iš vidinio gylio.

Dar vieni spąstai – emocijų vengimas. Kartais dvasingumas naudojamas kaip būdas apeiti skausmą, pyktį, pavydą, baimę. Vietoje to, kad žmogus pripažintų: „Man skauda“, „Aš pykstu“, „Man pavydas“, jis užsideda dvasinę kaukę ir sako: „Aš jau virš to“, „Aš renkuosi meilę“. Tačiau nepergyventos emocijos niekur nedingsta – jos tiesiog nusileidžia giliau ir pradeda veikti iš pasąmonės.

Sąmoningumas nėra emocijų atsisakymas. Tai gebėjimas jas matyti, jausti ir prisiimti atsakomybę už savo vidinį pasaulį.

Dvasinis ego taip pat labai mėgsta kalbėti, bet ne visada nori gyventi pagal tai, ką kalba. Žodžiai gražūs, įkvepiantys, tačiau kasdieniuose santykiuose žmogus gali likti toks pat reaktyvus, kritiškas, manipuliuojantis ar bėgantis nuo atsakomybės. Tai ir yra esminis skirtumas tarp dvasingumo kaip koncepcijos ir sąmoningumo kaip gyvenimo būdo.

Sąmoningumas prasideda ne nuo citatų, o nuo labai žemiškų dalykų: kaip aš reaguoju, kai man nepatogu? Kaip elgiuosi, kai manęs nesupranta? Ar moku atsiprašyti? Ar moku pripažinti, kad klystu? Ar imuosi atsakomybės už savo jausmus, o ne kaltinu kitus?

Dvasinis ego nemėgsta šių klausimų. Jam daug patogiau kalbėti apie energijas, karmą ir kitų „nesąmoningumą“.

Tikras sąmoningumas visada kuklus. Jis neskuba mokyti, taisyti ar „gelbėti“. Jis pirmiausia žiūri į save. Jis supranta, kad kelias niekada nesibaigia, o kiekviena diena gali atnešti naują akistatą su savimi ir naujas pamokas.

Paradoksalu, bet kuo žmogus sąmoningesnis, tuo mažiau jam reikia tai įrodinėti.

Dvasinis kelias nėra apie tai, kad tapti „geresniu“ už kitus. Jis apie tai, kad tapti tikresniu su savimi. Matyti savo šviesą, bet ne mažiau drąsiai matyti ir savo šešėlį. Ne bėgti nuo jo, ne maskuoti dvasiniais terminais, o priimti kaip augimo dalį.

Todėl ne visi, kurie kalba apie dvasingumą, gyvena sąmoningai. Nes sąmoningumas nėra kalbėjimas. Tai pasirinkimas kasdien gyventi budriai, sąžiningai ir atsakingai. Be kaukių. Be vaidmenų. Be pranašumo.

Ir galbūt būtent čia prasideda tikrasis pabudimas – ne tada, kai žmogus pasijunta „aukščiau“, o tada, kai jis išdrįsta būti tikru.