Jauti? Eižėja ir trūkinėja gaubtas, kuris dengė nuo mūsų tiesą ir mus pačius. Žemė – Visatos vandenyno Laivas - sukvietė šiam ypatingam laikui tuos, kuriems metas susitikti...
Sielos bunda iš amžius trukusio užmaršties miego ir ieško savų. Tų, kurie čia atėjo su tikslu.
Šypsosi akys. Širdys viena kitai tiesia rankas, o apkabinimai ištrina asmenines ribas.
Kartais tam, kad įvyktų atpažinimas, kažkam reikia pereiti tamsiausią savo Sielos naktį. Išsiskirti. Pasitraukti. Likti įkalintam vienumoje be sienų.
Kartais reikia nusivilti meile ir tik po išdrįsti sau prisipažinti, kad tai buvo tik Meilės pakaitalas ir apgaulingas šešėlis.
Kartais reikia nueiti tūkstančius kilometrų slepiant save nuo Gyvenimo ir tik grįžus namo rasti tą, kuris laukia atviru veidu.
Kartais reikia palikti tuos, kurie laikėsi įsikibę abiem rankomis, tačiau taip ir neišmoko vaikščioti patys. Taip paukščiai stumia vaikus iš lizdų ir laimina skrydžiui...
Ir visada būtina sudeginti kaukes, o jų pelenus atiduoti praeities vaiduokliams. Jų daugiau neprireiks. Savi jaučia tiesą. Kol meluoji sau, nesi atsikratęs sapno likučių. Net jei atrodo, kad pilnai nubudai...
Svarbu susirinkti save iš visų istorijų, santykių, praeities sutarčių ir pažadų.
Svarbu nusimesti prisirišimų kabliukus.
Svarbu išdrįsti likti nuogam prieš save, bet... tvirtai apkabinus saugoti Širdį. Ši planeta dar nepasiruošusi tyram atvirumui. Dar reikia laiko. Ir naujų susitikimų su tais, kurie drąsina, stiprina, padeda prisiminti.
Susitikimų Laivas be garso šaukia save atpažinusias Sielas. Jis pavargo plaukti ne ta kryptimi. Pats kelia bures ir kviečia jungtis. Vis garsiau aidi muzika iš už laiko ir erdvės ribų...
Ar žinai, kas esi? Jau laikas susitikti... ir tik Tu žinai, ką...
Skaityti komentarus