Ir tik žmogus skirsto būsenas į tas, kurių nenori ar neleidžia sau patirti ir tas, kurių visais būdais siekia. Ypač, jei pasirenka sąmoningumo, šviesos kelią.

O kas pasakė, kad pykčio žaibai yra blogio apraiškos? Nejau reikia maloningai šypsotis, kai kažkas lipa ant kojos ar š..ka Tavo kieme? Oi ne. Jūs kaip norit, o aš nesutinku. Jei mane ar mano artimą kažkas įžeidinėja, su visa meile tokį elgesį (ne žmogų!) galiu pasiųsti toli ir negrįžtamai. Be išorinio pykčio, tačiau su tvirtumu ir aiškia žinute: su manim taip elgtis negalima! Beje, tai nereiškia, kad su žmogumi nutrauksiu bendravimą. Nors... būna visaip. Tačiau ryšiai nutrūksta ir be išorinių dramų - natūraliai. Kai nebesutampa virpesiai, skirias keliai, pasirinkimai, tikrovės ar laiko linijos... 

Kai kurie dvasingumą pasirinkę žmonės (ypač moterys) bijo savo vidinės ugnies. Tačiau su ja, kaip ir su fizine ugnimi, galime elgtis įvairiai - šildyti maistą ar širdį, įžiebti laužą ar vėstančius jausmus, nušviesti kelią ar vidinius suvokimus, sudeginti namus ar žmones jungusį tiltą...

Visi jausmai yra UŽ mus. Jie - tik žinia apie tai, kas vyksta taip ar ne taip. O štai ką su tuo darai - Tavo sprendimas ir pasirinkimas. Nuslopinti, užgniaužti jausmai griauna žmogų iš vidaus. Taip - išoriškai jis atrodo geras, mandagus, paslaugus, nuolankus, o viduje pamažu miršta. Atsukęs kitiems šypseną tuo pačiu nusisuka nuo savęs... Kiek kitaip veikia, tačiau irgi žmogų griauna, jausmų taškymas išorėn... 

Visada yra trečias - vidurio kelias. Kai leidi būti tam, kas sukilo, tačiau išraišką renkiesi sąmoningai. Nesiplieski kaip degtukas ir negrasini gaisru, tačiau ir netyli nuolankiai, kad ir ką patirti. Mokykloje mus moko spręsti lygtis, o štai atpažinti jausmus, emocijas retas geba. Daugelis negali atsakyti į klausimą: ,,Ką dabar jauti, kaip jautiesi?" Gerai - blogai. Ir viskas? Jei gerai - esu geras kitiems, jei blogai - išsitaškau arba pasislepiu. Ir viskas? 

Gyvas žmogus yra VISOKS. Jam kyla pyktis ir džiaugsmas, nerimas ir palaima, liūdesys ir susijaudinimas, susierzinimas ir dėkingumas, ilgesys ir švelnumas, ... Visos tos būsenos - pačio žmogaus patyrimai. Jis ir sprendžia, ką daryti - permesti atsakomybę aplinkai ar prisiimti ją sau. Pavyzdžiui, jei jaučiu nejaukumą, sumišimą bendraudama su kažkokiu žmogumi, ne jis už mano jausmus atsakingas. Aš pati. Ir pati sprendžiu - dar susitikti, ar verčiau ištarti NE. Arba - jei kažkam pasakojant anekdotą visi juoksis, o man tai bus nejuokinga, ar verta apsimesti?.. 

Plati mūsų jausmų, vidinių būsenų tema. Daug galima pasakoti, rašyti, tačiau nelabai kas skaitytų. Noriu tik palinkėti - leiskim sau jausti tai, kas kyla. Nėra dvasingų ar nedvasingų jausmų. Tik išraiškos griauna ryšius arba juos stiprina. Aš vis dar mokausi rinkti ugnį į indą ir šviesti, o ne deginti...