Tarp mūsų gyvena žmonės, panašūs į Kosmosą. Jie nėra šalti ar nepasiekiami. Priešingai – jie beribiai. Jų neįmanoma iki galo pažinti, apibrėžti ar „prisijaukinti“. Jie netelpa į taisykles, etiketes ir lūkesčius.
Tokių žmonių nepavyks nusivesti paskui save. Jie gali eiti šalia, bet niekada – aklai iš paskos. Jie turi savo nuomonę, savitą požiūrį, savo pasaulėžiūrą. Jų vidinis kompasas veikia tiksliai, net jei aplinkiniams atrodo, kad jie juda prieš srovę. Jie gyvena pagal savo taisykles, ir būtent tai kartais erzina tuos, kurie įpratę prie patogaus vienodumo.
Žmonės–Kosmosas juokiasi tada, kai jiems iš tiesų juokinga. Jie neverkia „kai reikia“ ir nesišypso iš mandagumo, jei širdyje liūdna. Jų emocijos tikros. Nesuvaidintos. Jie nevaidina vaidmenų vien tam, kad atitiktų kitų lūkesčius.
Savo Galaktikos gyventojai
Tokie žmonės gyvena savo Galaktikoje. Savo Visatoje. Savo Kosmose. Tai nereiškia, kad jie atsiriboję ar abejingi. Tiesiog jų vidinis pasaulis yra turtingas ir savarankiškas. Jie nesilaiko visuotinai priimtų ritualų vien todėl, kad „taip reikia“. Jie renkasi laisvę – mąstyti, jausti, kurti ir tikėti savaip.
Jie retai leidžiasi į beprasmius ginčus. Su aršiais priešininkais jie nesivaržo – ne todėl, kad neturėtų argumentų, o todėl, kad taupo energiją. Jų stiprybė – ne triukšme, o tyloje. Ne demonstratyvume, o vidinėje ramybėje.
Jie tobulai netobuli. Nesistengia atrodyti nepriekaištingi. Jie priima savo silpnybes, klaidas, nuopuolius. Ir būtent todėl moka vertinti gyvenimą – su visais jo kontrastais.
Savipakankamumo jėga
Iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti trapūs ar net bejėgiai. Tačiau jų tikroji jėga slypi savipakankamume. Jiems nereikia minios pritarimo, kad jaustųsi vertingi. Jie neprimeta savo nuomonės, neįrodinėja savo tiesų, neagituoja gyventi „teisingai“. Bet jei kažkam reikia pagalbos – jie šalia.
Juos vargina nuspėjamumas. Mechaninis gyvenimas „pagal grafiką“. Jie vertina unikalumą – tiek savo, tiek kitų. Jiems įdomūs žmonės su istorijomis, su gelme, su skirtingomis patirtimis. Jie supranta, kad kiekvienas žmogus – atskira visata.
Saulė ir lietus viename
Žmonės–Kosmosas primena saulę ir lietų tuo pačiu metu. Jie gali šildyti, įkvėpti, spindėti. Ir kartu – būti tylūs, susimąstę, net liūdni. Jie nepasiduoda kitų įtakai. Jų vertybės nėra mados reikalas.
Jie meldžiasi savo Dievui – net jei tas Dievas neturi vardo. Jų tikėjimas paprastas ir gilus: „nekenk“. Nei žodžiu, nei veiksmu, nei mintimi. Jie supranta, kad kiekvienas veiksmas kuria bangą, kuri kažkur pasieks krantą.
Nepaisant savo keistumo, jie nėra paslaptingi herojai ar atsiskyrėliai. Jie tiesiog gyvena autentiškai. Ir galbūt būtent tai šiandien yra rečiausia savybė.
Ar atpažįstate?
Galbūt tarp jūsų pažįstamų yra toks žmogus. O gal tai jūs pats? Tas, kuris niekada iki galo nepritapo prie bendrų šablonų. Tas, kuris kartais jautėsi „kitoks“, nes nemokėjo gyventi pagal svetimą scenarijų.
Jei taip – tai ne trūkumas. Tai beribiškumas.
Žmonės–Kosmosas ne visada patogūs. Ne visada suprasti. Tačiau jie primena mums, kad gyvenimas nėra taisyklių rinkinys. Jis – plati, gyva, kvėpuojanti erdvė.
Ir kiekvienas iš mūsų turime teisę į savo Visatą.
Skaityti komentarus