Mamoms būna akimirkų, dienų, mėnesių, kai atrodo, kad aš nebegaliu… Man taip buvo daug kartų. Kai baigėsi jėgos ir kantrybė, kai nuovargį keitė bejėgiškumas, o susierzinimą – pyktis.

Tačiau iš visų duobių kaskart išvesdavo stipriausia gyvybinė jėga – mamos meilė savo vaikams. 

Niekada nesuabejojau: net jei galėčiau, nieko iš esmės nekeisčiau. Nenorėčiau pasukti laiko atgal ir vėl būti jauna, pradėti viską iš naujo, daryti kitokius, lengvesnius pasirinkimus…

Kiekviena diena, kai vakare jausdavausi išsunkta ir žinojau, kad vėl negalėsiu ramiai miegoti, po truputį kaupėsi lyg solidus gyvenimo turtas: jau įveikti sunkumai, nudirbti darbai, atkentėti vargai. 

Tiesa, netobulai, labai netobulai… Nepaisant visų pastangų, neišvengiamai mamas kartais užklumpa kaltės jausmas – „aš nepakankamai gera mama“.

Ši didelė motinystės kaina gali gąsdinti ir sekinti, jei matai tik paviršių. Suvokti motinystės gylį pavyksta tik panėrusi į ją visa savimi. Tada atsimerki ir matai: kasdien mano akivaizdoje auga nuostabūs vaikai – nauji žmonės su atvira ateitimi, su savo unikaliais keliais į pasaulį ir Amžinybę.

Ir šis bendras mūsų su vyru „gyvenimo projektas“ kuria nesugriaunamą laimę.

Ačiū visiems už sveikinimus. Ačiū nuostabiai mano Mamai ir draugų, bendražygių ir bendrapiliečių mamoms.

Be mamų nebūtų nei mūsų draugysčių, nei darbų ar žygdarbių, nei Lietuvos.