Kodėl žmogui staiga nustoja sektis? Lyg sėkmė būtų nusisukusi: viskas ėjosi kaip per sviestą, darbai pavykdavo, laimingi šansai tarsi iš dangaus byrėdavo, pinigus pavykdavo kone iš oro „pasidaryti“, nuo problemų išsisukti… O paskui sėkmė išseko – ir niekas nebeišeina?
Vaizdžiai galima įsivaizduoti taip: kiekvienas žmogus turi deguonies balioną. Arba akumuliatorių su energija. Ten – mūsų gyvybinė jėga ir ten pat – sėkmės atsargos. Maždaug taip psichologas Hansas Seljė aprašė gyvybinės energijos rezervą. O sėkmė būdinga žmonėms, kurių „akumuliatorius“ gerai įkrautas.
Tačiau energijos atsargos nėra begalinės. Per tam tikrą laikotarpį galima išeikvoti tik ribotą sėkmės energijos kiekį. Bet kam: azartiniams žaidimams ar loterijoms, ekstremalioms ir pavojingoms pramogoms, rizikingam verslui. Net nusikaltimams. Intrigoms, gudravimui ir melui. Viskam, kam reikia sėkmės – ne veltui vagys aukodavo Fortūnai, sėkmės deivei.
Viskam, kas nesusiję su logika ir teisingumu, galima išeikvoti atsargas. Viskam, kas nesusiję su sąžiningu darbu. Žaidžiant su Likimu eikvojamas sėkmės rezervas.
Iki tam tikro laiko gali sektis – kaip Hermanui iš „Pikų damos“. Jam irgi pirmos kortos pasitaikė puikios. Šuoliai iš aukštai be parašiuto bus sėkmingi. Rizikingas verslas neš pelną. Piratų antpuoliai praturtins kapitoną Flintą. Azartiniuose žaidimuose lydės sėkmė. Gudrybės pavyks, melas padės pasiekti tikslą…
Tačiau sėkmės atsargos nėra amžinos – jas galima išsemti. Todėl normalūs žmonės stengiasi nežaisti azartinių žaidimų ir nešokinėti nuo uolos su skėčiu – to nereikia. Galima laimėti. Gali pasisekti.
Tačiau kiekvieną kartą sėkmės rezervas mažėja. Deguonies balionas tuštėja labai greitai. Ir tada pačiu reikalingiausiu momentu jame nieko nebelieka. Viskas išleista gudravimui, melui, intrigoms ir „piratų žygiams“. Arba žaidimams su likimu.
Ne veltui sėkmingiems žmonėms sėkmė baigiasi staiga. Iš pradžių viskas pavyksta, troškimai stebuklingai pildosi, nuo neišvengiamo pavojaus pavyksta išsigelbėti, pinigai krenta iš dangaus. O paskui viskas greitai, kartais akimirksniu, sugriūva.
Žmogus viską praranda, kaip karalius Polikratas. Jis neteko ir karalystės, ir gyvybės, nors ilgą laiką jam nepaprastai sekėsi. Ar tai dievai atėmė jo sėkmę? Ne. Dažniausiai žmogus pats išnaudojo sėkmės atsargas ir iššvaistė energiją kvailystėms. Kaip pinigus išleidžia užgaidoms, o paskui sužino – limitas išsemtas.
Su sėkme dar sudėtingiau – mes nežinome, kiek „pinigų“ liko sąskaitoje, kiek degalų bake… Ir nesuprantame, kodėl mašina sustojo. Kodėl negalime apmokėti pirkinio. Iš kur ta nesėkmė?
Štai kas greičiausiai sekina sėkmės atsargas:
Gudravimas ir sukčiavimas. Pavyzdžiui, nepasiruošei egzaminui, pasidarei „špargalkes“, nusirašei atsakymus. Gudriai išsisukai grąžindamas skolą – ne bankui, o žmogui.
Kai pasiimi per daug, tai, kas svetima. Kasoje per klaidą davė per daug grąžos – „pasisekė“. Pasiimi sau ir eikvoji sėkmės atsargas. Arba randi piniginę ir pasiimi ją, nebandydamas surasti savininko.
Rizikinga veikla. Greičio viršijimas be reikalo. Ėjimas per gatvę degant raudonai šviesai. Pavojingos pramogos, kaip šuoliai nuo stogo ant stogo.
Azartiniai žaidimai, kurių rezultatas priklauso tik nuo sėkmės. Aistra loterijoms.
Apgaulė. Mažas melas. Pavyko apgauti, išvengti demaskavimo ar kažką gauti – bet sėkmės atsargos sumažėjo. Tas, kuris dažnai meluoja, netenka sėkmės pačiu netinkamiausiu momentu.
Klastingumas ir išdavystė. Dalyvavimas intrigose. Tai irgi sugeria milžinišką kiekį energijos, ir vieną dieną sėkmė staiga palieka intrigantą. Jis pats tampa savo veiksmų auka. Sėkmė baigėsi…
O kad „kvailiams sekasi“ – tiesa. Paprasti, nuoširdūs žmonės neeikvoja energijos intrigoms ir niekšybėms, klastingiems išpuoliams – todėl jiems ir sekasi. O visiems kitiems tereikia protingai naudoti savo deguonies balioną, savo sėkmės saiką. Ir nesigailėti, kad retai laimime azartiniuose žaidimuose.
Skaityti komentarus