Pirmiausia – tai MEILĖS DĖSNIS, Visatos pagrindas. Iš esmės Meilė yra vienas iš Kūrėjo vardų.

Kiekvienas iš mūsų nematomomis gijomis susijęs vienas su kitu. Visi esame Kūrinijos dalis, todėl privalome gerbti vieni kitus, padėti vieni kitiems, rūpintis vieni kitais ir, svarbiausia, mylėti vieni kitus. Visi Žemės gyventojai Kūrėjo atžvilgiu sudaro vieną visumą.

Kiekviena Žemės rasė ir kiekvienas žmogus joje atlieka tam tikrą užduotį, kurią jam skyrė Kūrinija.

Reikia ne tik išmokyti save aukšto meilės jausmo, bet ir išmokti juo naudotis. Pažadinti savyje švelnumą, atjautą, atsakomybės jausmą... Visaapimančios meilės jausmas – svarbiausias iš visų. Už jį nėra ir negali būti nieko aukščiau.

Mylėti – tai skleisti šilumą, dovanoti brangiausia, ką turi, ir, kas ne mažiau svarbu, džiaugtis tuo, kad duodi. Puikus pavyzdys – mūsų Saulė. Ji tik spinduliuoja, dovanoja šilumą ir šviesą, šildo ne vien Žemę, bet visas aplink esančias planetas.

Taip ir mylintis žmogus turėtų eiti per gyvenimą – kaip žvaigždė, kaip Kūrėjo dalis, iš esmės – kaip dieviška būtybė.

Pamilti viską aplinkui: ir gyvą, ir negyvą.

Kad perprastų meilės mokslą, žmogus turi suprasti, kad jis nėra gamtos valdovas – jis yra jos dalis.

Meile pripildytas žmogus savo vibracija tampa viena visuma su Kūrėju. Tą akimirką jis įgyja aukščiausią galią. Meilė pripildo žmogų Kūrėjo jėga. Jei žmogaus širdyje gyvena meilė, Sistema yra bejėgė.

Meilė yra stipriausias ginklas prieš Sistemą.

Antras svarbus dėsnis – SAIKO DĖSNIS.

Visur ir visame reikalingas saikas – kraštutinumai visada pavojingi.

Svarbu išlikti būtino ir pakankamo ribose.

Žmonės turi suvokti materialumo ribas. Tai, kas buvo suprantama mūsų dieviškiesiems protėviams. Turiu omenyje „būtina“ ir „pakankama“ ribas. Jose žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą maksimaliai. Jų pažeidimas trumpina buvimo laiką.

Tik dvasiniam augimui nėra ribų. Čia žmogaus sąmonei atsiveria begalybė.

Trečiasis – LAIKO DĖSNIS.

Viskam savas laikas – tik taip ir ne kitaip.

Visi įvykiai, vykstantys mūsų pasaulyje, gali vykti tik tam tikro laiko ciklo ribose. Tik tada jie tampa realūs. Kitu atveju, jei laiko matrica nesutampa su įvykių eiga, tie įvykiai lieka nerealumo pasaulyje. Jie niekada neįvyks.

Ketvirtasis – ENERGIJOS IŠSAUGOJIMO DĖSNIS.

Jis negailestingas: kiek paėmei – tiek atiduok. Ir nesiskųsk.

Jei kažkur padaugėja, kažkur kitur sumažėja.

„Ką pasėsi, tą ir pjausi.“ „Kokiu saiku matuojate, tokiu bus atmatuota ir jums.“

Kiti šio dėsnio pavadinimai: veiksmo dėsnis, karmos dėsnis, priežasties ir pasekmės dėsnis, energijų pusiausvyros dėsnis, bumerango dėsnis.

Jei kažką atėmei – būk malonus, grąžink. Toks yra dėsnis. Nesvarbu, ką atimi – apčiuopiamą ar neapčiuopiamą: laiką, sveikatą ar dar ką nors. Pasaulis taip sutvertas, kad visa tai vis tiek teks grąžinti.

Energija iš skriaudėjo skriaudžiamajam tiesiogiai niekada nesugrįžta. Pirmiausia ji patenka į bendrą Kūrinijos „banką“, o Kūrėjas, vadovaudamasis laiko dėsniu, perduoda ją tam, kuris buvo nuskriaustas.

Visatoje energija niekur nedingsta – ji pereina iš vieno potencialo į kitą, vadovaudamasi šiais dėsniais: teisingumo dėsniu, laiko dėsniu, saiko dėsniu ir meilės dėsniu.

Kad ir kiek grobtum, temptum viską sau, „vampyruotum“ kitų energiją – Kūrėjo neapgausi. Vis tiek viską atiduosi. Nesvarbu kaip.

„Kokiu saiku matuoji, tokiu bus atmatuota ir tau.“

Kitų Visatos dėsnių pažinimas taip pat labai svarbus. Tačiau norint paralyžiuoti Sistemos veikimą, pakanka įvaldyti šiuos keturis dėsnius. O pažvelgus dar giliau – net vieną vienintelį visaapimančios meilės dėsnį. Nes visi kiti tėra pagrindinio dėsnio išvestinės.

Šaltinis